Virtualūs INF sutarties signatarai-2 tomas. vienas

Serijinės Irano Soumar manevrinės raketos gamykloje.

Panašu, kad šiuo metu nėra vilties pradėti derybas dėl naujos sutarties, draudžiančios naudoti antžemines raketas, kurių nuotolis yra 500–5500 km. Tačiau jei tokia sutartis būtų sudaryta, ją turėtų pasirašyti daug daugiau šalių, nei buvo ratifikuota 1988 m. „Sutartimi dėl visiško vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų panaikinimo“, paprastai žinomos kaip INF sutartis. Tuo metu tai buvo JAV ir Sovietų Sąjunga. Šiuo metu tokias raketas turi: Kinijos Liaudies Respublika, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Indijos Respublika, Pakistano Islamo Respublika, Irano Islamo Respublika, Izraelis, Korėjos Respublika, Saudo Arabijos Karalystė Arabija... kuri gali būti uždrausta tokia sutartimi.

Ginklų pirkimo Irano ginkluotosioms pajėgoms politika yra gana neįprasta. Ši šalis, eksportuojanti didžiulį kiekį žalios naftos (2018 m. – septinta pagal dydį jos gamintoja pasaulyje), teoriškai gali sau leisti pirkti pažangiausius ginklus, kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, o, pvz. Libija ir Venesuela. Be to, Iranui reikia stiprios kariuomenės, nes jis dešimtmečius konfliktuoja su Saudo Arabija, naudoja labai agresyvią retoriką prieš Izraelį ir pats yra ne mažiau agresyvių JAV pareiškimų taikinys.

Tuo tarpu Iranas palyginti nedaug ginklų perka iš užsienio. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje iš Rusijos ir Kinijos užsisakiusi daugybę gana paprastų ginklų, matyt, siekdama kompensuoti didžiulius technikos nuostolius, patirtus kare su Iraku, Islamo Respublika pirko iki minimumo. Netikėta gana modernios orlaivių technologijos injekcija buvo kelių dešimčių Irako lėktuvų skrydis į Iraną per dykumos audrą 90 m. Ateityje įranga daugiausia buvo perkama oro gynybos padaliniams. Tai buvo: sovietinės sistemos S-1991VE, rusiškas Tori-M200 ir galiausiai S-1PMU-300 bei kelios radarų stotys. Tačiau jų buvo nupirkta mažiau nei būtina, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti svarbiausius pramonės centrus ir karinius objektus. Taip pat buvo investuota į Kinijos priešlaivines raketas ir kelių tipų mažus raketinius laivus.

Vietoj importo Iranas orientavosi į nepriklausomybę, t.y. apie savo ginklų kūrimą ir gamybą. Pirmuosius žingsnius šia kryptimi aštuntajame dešimtmetyje žengė šachas Mohammadas Reza Pahlavi, toliaregiausias šiuolaikinio Irano valdovas. Tačiau šalies industrializacija, socialinė pažanga ir sekuliarizacija neturėjo socialinio palaikymo, ką įrodė 70 m. islamo revoliucija, po kurios dauguma šacho laimėjimų buvo iššvaistyti. Tai taip pat apsunkino karo pramonės sukūrimą. Kita vertus, dėl revoliucijos, be ginkluotųjų pajėgų, tokiam darbui atsirado naujas vidinis komisaras - Islamo revoliucijos gvardijos korpusas, pasdaranai. Ši formacija išsivystė kaip savotiška atsvara politiškai nestabilioms ginkluotosioms pajėgoms, tačiau greitai įsitvirtino ir išaugo iki lygiagrečių pajėgų, turinčių savo oro, karinio jūrų laivyno ir raketų pajėgas.

Šaliai, kuri neturėjo tradicijų pažangios ginkluotės kūrimo srityje, o be to jos mokslinė ir pramoninė bazė gana silpna, didelę reikšmę turi teisingas prioritetų pasirinkimas ir geriausių pajėgų sutelkimas į juos, t.y. aukščiausios kvalifikacijos personalas ir ištekliai laboratorijos ir gamybinės bazės pavidalu.

Kuriant ir gaminant sparnuotąsias raketas (taip pat žinomas kaip sparnuotosios raketos), itin svarbios dvi sritys – varymo sistemos ir vairavimo įtaisai. Sklandytuvas gali būti pagrįstas klasikiniais aviacijos sprendimais, o kovinė galvutė gali būti net didelio kalibro artilerijos sviedinys ar oro bomba. Kita vertus, modernaus variklio trūkumas lemia mažą raketos atstumą ir mažą patikimumą, o dėl tikslios vairavimo įrangos neprieinamumo – labai mažas tikslumas ir nesugebėjimas naudoti sudėtingos skrydžio trajektorijos, todėl sunku aptikti ir perimti raketą.

Kalbant apie vairavimo aparatą, sparnuotųjų raketų atveju galima naudoti kitos įrangos sprendimus. Iranas prieš daugelį metų daugiausia dėmesio skyrė nepilotuojamiems orlaiviams – nuo ​​mažų taktinių transporto priemonių iki tolimojo nuotolio nepilotuojamų orlaivių. Iš pradžių tai buvo gana primityvios struktūros, tačiau palaipsniui ir kantriai jas tobulino. Tam buvo naudojami sprendimai, nukopijuoti iš panašių užsienio mašinų. Irano „prekybininkai“ pirko civilius bepiločius orlaivius visur, kur tik galėjo, taip pat ir Izraelyje. Tikra medžioklė buvo užsakyta ir proiraniškų pajėgų kontroliuojamoje teritorijoje Sirijoje, Libane, Irake, Jemene rastoms tokio tipo technikos nuolaužoms... Dalis transporto priemonių nukeliavo tiesiai į Iraną, nes. pirmiausia JAV, bet tikriausiai ir Izraelis palyginti dažnai ir giliai virš Islamo Respublikos teritorijos siuntė žvalgybinius bepiločius orlaivius. Vieni sudužo, kiti buvo numušti oro gynybos sistemų. Vienas įspūdingiausių „lašelių“ buvo iki šiol slaptas amerikietiškas „Lockheed Martin RQ-170 Sentinel“, kuris 2011-ųjų gruodį beveik nesugadintas pateko į pasdaritų rankas. Iraniečiai ne tik visiškai kopijuoja nepilotuojamus orlaivius ir naudoja nukopijuotus sprendimus savo kūrime, bet ir neabejotinai galėtų panaudoti daugybę jų komponentų kurdami sparnuotąsias raketas. Turbūt svarbiausias buvo vairo aparatas. Naudojant palydovinės navigacijos imtuvų signalus, buvo galima valdyti ir nuotolinio valdymo pultą, ir inercinį vairavimo aparatą. Svarbios buvo ir giroskopinės stabilizavimo sistemos, autopiloto įranga ir kt.

Kriauklės „Nase“ (kamufliaže) ir taikiniai „Nasser“.

Padėtis sparnuotųjų raketų variklių srityje yra sudėtingesnė. Nors lengvosios raketos gali naudoti komercines varomąsias sistemas, netgi stūmoklinius variklius, šiuolaikinėms raketoms reikia tam tikros variklių konstrukcijos. Patirtis projektuojant raketinius variklius, kurie paprastai užtikrina didelę trauką, bet yra trumpalaikiai ir puikiai tinka nukreipti raketą į paprastai mažo našumo balistinę trajektoriją, mažai padeda. Sparnoji raketa yra panaši į lėktuvą – ji juda lygia trajektorija, naudodama sparno pakėlimą, o jos greitį turi palaikyti nuolat veikiant varikliui. Toks variklis turėtų būti mažas, lengvas ir ekonomiškas. Turboreaktyviniai varikliai yra optimalūs ilgo nuotolio raketoms, o turboreaktyviniai varikliai labiau tinka didelės spartos, trumpesnio nuotolio raketoms. Irano dizaineriai neturėjo patirties šioje srityje, todėl pagalbos teko ieškoti užsienyje.

Irano sparnuotųjų raketų programai būtų labai naudinga vienu ar kitu tikslu patekti į užsienio struktūras. Yra žinoma, kad Irano žvalgyba buvo labai aktyvi Irake nuo dykumos audros pabaigos ir beveik neabejotinai užfiksavo numuštų Tomahawk raketų likučius. Matyt, kelios iš šių raketų „pasiklydo“ per pirmąją ataką ir nukrito į Irano teritoriją. Praėjus ketvirčiui amžiaus, 7 metų spalio 2015 dieną iš Rusijos laivų Kaspijos jūroje prieš taikinius Sirijoje sudužo ir nukrito į Irano teritoriją bent viena raketa „Caliber-NK“.