Baltijos katilas: Estija, Latvija ir Lietuva

Estijos plačiabėgis šarvuotas traukinys Nr.2 Valgoje Estijos ir Latvijos pasienyje 1919 m.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendras plotas sudaro pusę Lenkijos, bet tik šeštadalį jos gyventojų. Šios mažos šalys – daugiausia dėl gerų politinių pasirinkimų – iškovojo nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau jiems nepavyko jos apsaugoti per kitą…

Vienintelis dalykas, kuris vienija Baltijos tautas – jų geografinė padėtis. Jie išsiskiria konfesijomis (katalikai ar liuteronai), taip pat etnine kilme. Estai – suomių-ugrų tauta (nuotoliai gimininga suomiams ir vengrams), lietuviai – baltai (glaudžiai susiję su slavais), o latvių tauta susiformavo suomių-ugrų lyvams susijungus su Baltijos žiemgaliais. , latgaliai ir kuršai. Skiriasi ir šių trijų tautų istorija: Estijai didžiausią įtaką padarė švedai, Latvija – šalis, kurioje vyravo vokiečių kultūra, o Lietuva – lenkų. Tiesą sakant, trys baltų tautos susiformavo tik XIX amžiuje, kai atsidūrė Rusijos imperijos, kurios valdovai laikėsi principo „skaldyk ir valdyk“, ribose. Tuo metu caro valdininkai propagavo valstiečių kultūrą – tai estų, latvių, žemaičių – siekdami susilpninti skandinavų, vokiečių, lenkų įtaką. Jie pasiekė nepaprastą sėkmę: jaunosios baltų tautos greitai nusisuko nuo savo rusų „geradarių“ ir paliko imperiją. Tačiau tai įvyko tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Didysis karas prie Baltijos jūros

1914 m. vasarą prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusija atsidūrė puikioje padėtyje: tiek vokiečių, tiek Austrijos-Vengrijos vadovybė, priversta kovoti dviem frontais, negalėjo siųsti didelių jėgų ir priemonių prieš carinę kariuomenę. Rusai puolė Rytų Prūsiją dviem armijomis: vieną vokiečiai puikiai sunaikino ties Tanenbergu, o kitą išstūmė atgal. Rudenį veiksmai persikėlė į Lenkijos karalystės teritoriją, kur abi pusės chaotiškai apsikeitė smūgiais. Prie Baltijos jūros – po dviejų „mūšių prie Mozūrijos ežerų“ – frontas užšalo ant buvusios sienos linijos. Įvykiai pietiniame rytinio fronto flange – Mažojoje Lenkijoje ir Karpatuose – buvo lemiami. 2 m. gegužės 1915 d. centrinės valstijos čia pradėjo puolimo operacijas ir po Gorlicės mūšio sulaukė didžiulės sėkmės.

Tuo metu vokiečiai pradėjo keletą nedidelių išpuolių prieš Rytų Prūsiją – jie turėjo neleisti rusams siųsti pastiprinimo į Mažąją Lenkiją. Tačiau Rusijos vadovybė atėmė kariuomenę iš šiaurinio flango rytinio fronto, palikdama jiems sustabdyti Austrijos-Vengrijos puolimą. Pietuose tai nedavė patenkinamo rezultato, o šiaurėje kuklios vokiečių pajėgos stebėtinai lengvai užkariavo kitus miestus. Centrinių valstybių sėkmė abiejuose Rytų fronto šonuose išgąsdino rusus ir paskatino kariuomenės evakuaciją iš Lenkijos karalystės, apsuptos iš šiaurės ir pietų. 1915 metų vasarą įvykdyta didelė evakuacija – rugpjūčio 5 d., vokiečiams įžengus į Varšuvą – Rusijos kariuomenė nuvedė į nelaimę. Ji neteko beveik pusantro milijono karių, beveik pusės įrangos ir nemažos dalies pramoninės bazės. Tiesa, rudenį centrinių jėgų puolimas buvo sustabdytas, tačiau didesne dalimi tai lėmė politiniai Berlyno ir Vienos sprendimai – neutralizavus carinę kariuomenę, buvo nuspręsta pasiųsti kariuomenę prieš serbus, italus. ir prancūzų – o ne nuo beviltiškų rusų kontratakų.

1915 metų rugsėjo pabaigoje rytų frontas sustingo ties linija, kuri priminė rytinę Antrosios Abiejų Tautų Respublikos sieną: nuo Karpatų pietuose ėjo tiesiai į šiaurę iki Daugpilio. Čia, palikęs miestą rusų žinion, frontas pasuko į vakarus, sekdamas Dviną iki Baltijos jūros. Ryga prie Baltijos jūros buvo rusų rankose, tačiau pramonės įmonės ir dauguma gyventojų buvo evakuoti iš miesto. Dvinos linijoje frontas stovėjo daugiau nei dvejus metus. Taip Vokietijos pusėje liko: Lenkijos karalystė, Kauno provincija ir Kuršo provincija. Vokiečiai atkūrė Lenkijos karalystės valstybines institucijas ir iš Kauno gubernijos suorganizavo Lietuvos karalystę.