Dacia – transformacija iš Pelenės į Europos princesę
Daugeliui žmonių „Dacia“ prekės ženklas asocijuojasi su pigiais, gana sugedusiais ir galiausiai stilistiškai neapdorotais automobiliais, kurie mūsų rinką užtvindė devintajame dešimtmetyje ir 80-ųjų pradžioje. Deja, mažai kas vertina rumunų gamintoją, kuris bėgant metams iš nedidelės gamybos išaugo į rimtą rinkos žaidėją.
Vienu metu „Dacia 1300“ buvo labai dažnas vaizdas Lenkijos keliuose. Deja, šiandien ši praeities relikvija yra tikra retenybė, o geros būklės pavyzdžių galima rasti tik NRL automobilių muziejuose arba kolekcininkų, kurie nenoriai iškelia savo lobius į dienos šviesą, garažuose. Nenuostabu, kad šie automobiliai turi didžiulę istoriją, gana audringi, nepaprastai įdomūs ir kupini automobilių širdies.
Po šiek tiek melancholiškos įžangos grįžkime prie „Dacia“ prekės ženklo ištakų. Pradėsime nuo pagrindų, tai yra, iš kur kilęs prekės pavadinimas. Ištakos yra gana sudėtingos, nes Rumunijos prekės ženklas, kuris, žinoma, kilęs iš Rumunijos pavadinimu Uzina De Autoturisme Pitesti, yra kilęs iš Romos Dacia provincijos. Ši provincija kadaise buvo dabartinės Rumunijos teritorijoje. Iš pradžių ši žemė susiformavo natūraliomis ribomis – iš šiaurės ribojosi su Karpatais, iš rytų su Pruto upe, iš pietų su Dunojaus žemupiu, iš vakarų su centrine dalimi. Tačiau padarykime tašką geoistorinėms gudrybėms ir grįžkime prie savo pagrindinio veikėjo.
Dauguma žmonių, kurie kada nors turėjo kontaktą su „Dacia“ prekės ženklu, mano, kad pastaruoju metu įmonė visiškai priklauso prancūzų „Renault“. Žinoma, tame yra dalis tiesos, tačiau mažai kas žino, kad Rumunijos gamykla beveik nuo pat gyvavimo pradžios glaudžiai bendradarbiauja su prancūzais. Eikime į pačią pradžią, t.y. iki Dacia prekės ženklo sukūrimo 1952 m. kaip Uzina de Autoturisme Pitesti įmonė su pagrindine gamykla Colibasi (dabar Mioveni) netoli Pitesti. Lėktuvų dalys čia pradėtos gaminti beveik prieš 10 metų, todėl automobilių gamybos surinkimo linijų pertvarkymas nebuvo didelis reikalas.
Kaip jau minėta, „Dacia“ beveik nuo pat pradžių glaudžiai bendradarbiavo su „Renault“. Rumunijos gamykla ne tik naudojo prancūzų koncerno technologijas, bet ir gamino automobilius pagal licenciją, kaip dabar pamatysime. Tiesa, „Dacia“ kelis kartus bandė sukurti kažką savo, pavyzdžiui, 1966 m. automobilį, pavadintą „Mioveni“, tačiau šis ir kiti bandymai buvo nesėkmingi. „Dacia“ nusprendė atsisakyti savo ambicijų ir pasiteisino. Bent jau laikinai.
В 1968 году Dacia наконец подписывает официальное соглашение о сотрудничестве с французским концерном Renault. Первым плодом сотрудничества стала модель Dacia 1100, которая была выпущена в количестве 37 1100 единиц менее чем за два года. С первого взгляда видно, что Dacia 8 является почти сестрой-близнецом модели Renault 48, которая, кстати, выглядела очень интересно и до сих пор является ценным предметом коллекционирования. Румынская версия машины имела задний двигатель мощностью 130 л.с., а максимальная скорость составляла км/ч.
Praėjus metams po bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, gimsta dar vienas „Dacia“ modelis - 1300. Automobilis aiškiai sukurtas remiantis „Renault 12“. Šiuo atveju panašu, kad rumunišką „Renault“ atitikmenį bent jau mūsų šalyje įsigijo daug daugiau. populiarumo nei prancūziškas originalas. Toks populiarumas buvo toks, kad vėlesniais metais taip pat buvo sukurtos naujos variklio versijos, įskaitant 1210, 1310 arba 1410, taip pat kėbulus, tokius kaip 1973 m. universalas ar tuometinis revoliucinis pikapas.
Šiandien laikoma, kad „Dacia 1300“ Rumunijos markę iš rytų žemumų perkėlė į Europos aukštumas. Nenuostabu, kad modelis buvo gaminamas daugybe modifikacijų iki 1980 m. Žinoma, rumunų ambicijos grįžo, todėl buvo sukurtos įdomios modelio variacijos, kurios, deja, nepateko į masinę gamybą. Be 1300p modelio, kuris karaliavo Lenkijos keliuose, buvo eksperimentų, tokių kaip Brasovia kupė ar Dacia Sport. Gaila, kad automobiliai nenulipo nuo dizainerio stalų, nes tais metais galėjo rimtai sujaukti sportinių automobilių rinką. Kitos neįgyvendintos prekės ženklo svajonės – pristatymo modelis 1308 Jumbo arba keturiais ratais varomas visureigis pikapas.
80-90-ieji vėl buvo ambicijos, pranokusios Rumunijos prekės ženklo prasmę. 1976 metais „Dacia“ nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su prancūzų koncernu „Renault“ ir pradėti savarankiškai gaminti automobilius. Ankstesnių sėkmių kupini Rumunijos prekių ženklų savininkai įsitikinę, kad turi pakankamai patirties ir išminties, kad galėtų patys užkariauti Europos rinką, nesidalydami savo sėkme su niekuo kitu. Dar prieš sutarties nutraukimą bus sukurtas modelis Dacia 2000, kuris, žinoma, yra dvynė Renault 20. Deja, automobilis nebesulaukia tokio populiarumo kaip 1300 modelis, o pradžioje Rumunijos vyriausybė kišasi į automobilių pramonę.
„Dacia“ laukia gana sunki užduotis. Na, o Rumunijos valdžia gamintojui liepia gaminti mažus ir, žinoma, nebrangius automobilius, kuriuos galėtų sau leisti eilinis šios šalies gyventojas. Sunkaus ir, deja, priverstinio darbo rezultatas – „Dacia 500 Lastun“. Deja, užtenka vieno žvilgsnio į automobilį, kad būtų padaryta išvada, kad tai buvo siaubinga klaida – silpnas variklis, tragiškas apdirbimas ir iš viduramžių kilęs stilius lėmė, kad automobilis nebuvo itin populiarus.
Po sausros ir žlugimo metų Dacia atgimė 1998 m. su Nova. Kad nepadarytų dar vienos klaidos, gamintojas pasitelkia protą ir sveiką protą ir nusprendžia pasitelkti daugybę kitų kompanijų sprendimų, tarp jų – „Peugeot“ ir „Renault“. Tačiau tikroji revoliucija įvyko po metų.
1999 metais „Dacia“ atsiprašė koncerno „Renault“, kuris mainais nusipirko 51 procentą Rumunijos įmonės akcijų, taip tapdamas „Dacia“ prekės ženklo savininku. Nuo tada šis nekrentantis į akis prekės ženklas stiprėja ir lėtai, bet stabiliai užkariavo Europos vairuotojų širdis. Pirmas žingsnis šia kryptimi buvo „Nova“ modelio modernizavimas. Automobilis turi naujesnius ir galingesnius variklius, o pavadinimas pasikeitė į SuperNova – labai modernus.
Jei iš pradžių Rumunijos prekės ženklo akcijų santykis buvo gana tolygus – 51 prieš 49 prancūzų kompanijos naudai, tai bėgant metams svarstyklės nukrypo link „Renault“. Įžengimas į naują tūkstantmetį Dacia reiškė padidinti prancūzų gamintojo hegemoniją, bet ar „Mioveni“ gamintojas to atsisakė? Žinoma, ne, nes tai buvo vienintelė jo galimybė patekti į Europos rinką. Buvo žinoma, kad „Dacia“ nesusitvarkys pati, o galinga prancūziško „Renault“ parama būtų neįkainojama.
1999 m. „Renault“ įsigijus daugumą akcijų, po metų jų dalis šoktelėjo iki 73,2%, o netrukus po to – iki 81,4%. Vos po metų net 92,7% akcijų perėjo į prancūzų bendrovės rankas, o 2003-iaisiais galiausiai – 99,3%. Panašu, kad kuklus 0,07 % Dacia akcijų paketas leidžia įmonei išlaikyti savo ženklelį ir prekės ženklą. Vienaip ar kitaip, tais pačiais metais į rinką pateko SuperNova modelio įpėdinis Solenca – kur kas geriau įrengtas ir kruopščiai pagamintas. Kažkodėl iš pirmo žvilgsnio galima pamatyti „Renault“ prekės ženklą.
„Renault“ perėmus „Dacia“ buvo atlikta didžiulė pinigų injekcija – beveik 500 mln. Didžioji šios sumos dalis buvo panaudota Rumunijos gamykloms, kurios nebuvo modernizuotos daugelį metų, modernizavimui. Dar 2004 metais Europa išsiaiškino, ar tokia investicija buvo pelninga – į rinką atėjo „Logan“ modelis, kuris netrukus tapo kone revoliuciniu automobiliu. Puiki įranga už labai mažą kainą – šio derinio pakako, kad būtų užkariautos besivystančių šalių, ne tik Europos, rinkas. Didžiulis pirkėjų susidomėjimas lėmė, kad automobilis atkeliavo į Vakarų Europą, kur karaliauja vokiški ir prancūziški automobiliai. Kiti metai atnešė naujus modelius: „Duster“, „Sandero“, „Logan“ keliomis versijomis ir neseniai „Lodgy“, kuris debiutavo Ženevos automobilių parodoje šių metų kovo pradžioje.
„Dacia“ prekės ženklui šiuo metu vadovauja Jerome'as Olive'as, kuris 26 m. lapkričio 2009 d. prezidento poste pakeitė François Fourmont. Ankstesnis generalinis direktorius paliko įmonę iš Mioveni ir išėjo į pensiją. Jerome'as Olive'as iš pradžių pradėjo eiti „Dacia“ administratoriaus pareigas ir netrukus tapo „Dacia“ generaliniu direktoriumi. Peržvelgus jo biografiją, galima daryti išvadą, kad jis yra tinkamas žmogus tinkamoje vietoje. Jerome Olive gimė 8 m. gruodžio 1957 d. 1980 m. gavo inžinieriaus laipsnį Katalikų dailės ir amatų institute ICAM. Jerome'as su prancūzišku prekės ženklu buvo siejamas beveik nuo pat savo karjeros pradžios. Jau 1982 metais jis pradėjo dirbti Renault gamykloje Sanduvilyje. 1985 m. jis perėmė investicijų ir veiklos funkcijas, o iškart po to tapo gamybos direktoriumi. Paskutiniai Jerome'o Olivia pasiekimai yra jo paskyrimas Douai operacijų direktoriumi 1999 m. Tai viena didžiausių ir moderniausių „Renault“ gamyklų pasaulyje. Praėjus vos 5 metams po šios sėkmės, Olivia tapo šios gamyklos generaline direktore. Kas buvo Jerome'o Olivia pirmtakas?
Kaip jau minėta, François Fourmont paliko „Dacia“ ir taip baigė savo puikią karjerą. Francois gimė 24 m. gruodžio 1948 d. Jis turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą ir aukštojo specializuoto išsilavinimo diplomą. Kaip ir jo įpėdinis, jis savo karjerą pradėjo „Renault“. Iš pradžių, 1975 m., jis ėjo pareigas žmogiškųjų išteklių skyriuje. 1988–1998 m. jis ėjo įvairias pareigas Sandouville ir Le Mano gamyklose, o 2003 m. liepos mėn. buvo paskirtas prekės ženklo „Dacia“ generaliniu direktoriumi.
