Prancūzijos karas Indokinijoje 1945–1954 m 3 dalis
Prancūzijos karas Indokinijoje 1945–1954 m 3 dalis
1953 m. gruodį Prancūzijos sąjungos pajėgų Indokinijoje vyriausiasis vadas generolas Navara nusprendė, kad mūšio šiaurės vakarų Vietname nepavyks išvengti. Vietoj jo jis pasirinko prancūzų okupuotą Chin Bien Phu slėnį, paverstą tvirtove, turėjusią pralaimėti Šiaurės Vietnamo kariuomenę ir tapti Prancūzijos sąjungos kariuomenės puolimo šiauriniame Vietname pradžia. Tačiau generolas Giap nesiruošė įgyvendinti Navaros plano.
1953 m. gruodžio pradžioje generolas Navarras dar turėjo galimybę atlikti visišką pajėgų evakuaciją iš Chin Bien Phu, tačiau galiausiai 3 m. gruodžio 1953 d. sprendimu atmetė šią idėją. Tada įsakyme jis patvirtino, kad mūšis šiaurės vakarų Vietname gali nereikia vengti. Jis visiškai atsisakė idėjos pasitraukti iš Chin Bien Phu ir perkelti gynybą į rytus į Jarso lygumą, kur buvo trys palyginti lengvai apginami aerodromai. Įsakyme Navara pareiškė, kad Chin Bien Phu turi būti išlaikytas bet kokia kaina, o tai po daugelio metų pripažino Prancūzijos ministras pirmininkas Josephas Lanielis, prieštaraujantis strategijai užkirsti kelią atviriems susirėmimams su tuo metu didelėmis Viet Mino pajėgomis. Po daugelio metų Navaras įrodinėjo, kad evakuacija iš Chin Bien Phu buvo nebeįmanoma, bet nepalanki dėl „Prancūzijos prestižo“, taip pat strateginės dimensijos.
Jis netikėjo prancūzų žvalgybos pranešimais apie kelių priešo divizijų sutelkimą prie Navaros. Pasak prancūzų rašytojo Jules Roy: Navaras pasitikėjo tik savimi, jis giliai skeptiškai žiūrėjo į visą jį pasiekusią informaciją, tačiau atėjo ne iš jo šaltinių. Jis ypač nepasitikėjo Tonkinu, nes vis labiau įsitikino, kad Kony ten kuria savo imperiją ir žaidžia savo interesais. Be to, Navara ignoravo tokius veiksnius kaip orų kintamumas ir tikėjo, kad tiek smūginiai (artima parama), tiek transportiniai orlaiviai suteiks apsaugą nuo Viet Mino, kuris neturės nei artilerijos, nei oro gynybos. Navarra manė, kad ataką prieš Chin Bien Phu greičiausiai vykdys 316-osios pėstininkų divizijos pajėgos (kiti pareigūnai manė, kad tai pernelyg optimistiška prielaida ir stovyklą gali užpulti didelės pajėgos). Turint generolo Navaro optimizmą, ankstesnės sėkmės, tokios kaip sėkminga Na San ir Muong Khua gynyba, gali būti sustiprintos. 26 m. lapkričio 1953 d. įvykiai tikriausiai nėra bereikšmiai, kai masinis F8F Bearcats išpuolis naudojant įprastines bombas ir napalmą labai susilpnino 316-osios pėstininkų divizijos kovinį potencialą.
Navaras manė, kad pajėgų sutelkimas Vietnamo šiaurės vakaruose imituoja Chin Bien Phu puolimą, o praktiškai rengė puolimą prieš Laosą, apie kurį dažnai kalbėjo Navara. Čia verta išplėsti Laoso temą, nes tai buvo sąjungininkė Paryžiaus atžvilgiu. Dar lapkričio 23 dieną Hanojaus konsulas Paulas Sturmas pranešime Valstybės departamentui Vašingtone pripažino, kad prancūzų vadovybė baiminasi, jog 316-osios pėstininkų divizijos judėjimai ruošiasi ne Chin Bien Phu ar Lai Chau puolimui, o už Laoso puolimą. Šios valstybės vaidmuo labai išaugo po 22 metų lapkričio 1953 d., kai Paryžiuje buvo pasirašytas susitarimas, pripažinęs Laoso nepriklausomybę Prancūzijos sąjungos (Union Française) rėmuose. Prancūzija įsipareigojo ginti Laosą ir jo sostinę Luang Phrabangą, tačiau tai buvo sunku dėl vien karinių priežasčių, nes ten nebuvo net oro uosto. Taigi Navara norėjo, kad Chin Bien Phu būtų raktas ginti ne tik šiaurinį Vietnamą, bet ir centrinį Laosą. Jis tikėjosi, kad Laoso pajėgos greitai sukurs sausumos tranzito maršrutus linijoje iš Chin Bien Phu į Luang Prabangą.
Plačiau skaitykite Wojsko i Technika Historia numeriuose:
– Prancūzijos karas Indokinijoje 1945 – 1954 m 1 dalis
– Prancūzijos karas Indokinijoje 1945 – 1954 m 2 dalis
– Prancūzijos karas Indokinijoje 1945 – 1954 m 3 dalis
