„Bundesmarine“ fregatos
Karinė įranga

„Bundesmarine“ fregatos

Bundesių britų laivai kaip mokomosios „Bundesmarine“ fregatos „apkeliavo dalį pasaulio“. Nuotraukoje yra Graf Spee Vankuveryje 1963 m. Walteriui E. Frostui / Vankuverio miesto archyvams

„Bundesmarine“ labai greitai po sukilimo pasiekė optimalų prisotinimą svarbiausių klasių laivais. Nors vėlesniais metais šį potencialą kiekybiškai padidinti buvo sunku, buvo dedamos visos pastangos, kad bent jau kokybiškai būtų išlaikytas aukštas lygis.

Buvo keletas priežasčių, kodėl Bundesmarine išplito. Pirma, apskritai Vokietija tuo metu buvo viena didžiausių Europos valstybių, o greitai po karo – Amerikos finansinės pagalbos dėka – atkurta pramoninė bazė suteikė pagrindą stiprios kariuomenės kūrimui. Tuo pat metu strateginė padėtis dviejose jūrose ir savotiškų vartų vaidmuo Danijos sąsiauryje reikalavo išlaikyti atitinkamą ginkluotųjų pajėgų atšakos jūrinį potencialą.

Strateginis buvimas čia ir ten

VFR vaidmuo buvo lemiamas doktrinoje apie galimą SSRS ir Europos socialistinių valstybių kariuomenės stabdymą Europos vakaruose. Dėl strateginės padėties galimo karo tarp dviejų priešingų valstybių blokų frontas turėjo praeiti per vokiečių žemes. Taigi reikia reikšmingai kiekybiškai plėtoti sausumos ir oro pajėgas, kurias papildomai aprūpina okupacinės pajėgos, žinoma, daugiausia amerikiečių. Kita vertus, Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantės ir strateginių laivybos kelių, jungiančių abu vandenis (Kylio kanalą ir Danijos sąsiaurius) kontrolė, reikalavo atitinkamai išplėsti laivyną, pritaikytą planuojamai veiklai tiek uždarose, tiek uždarose jūrose. atviros jūros. vandenyno vanduo.

Ir būtent Bundesmarine, remiant mažesnių šalių (Danijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Belgijos) laivynus, viena vertus, teko blokuoti Varšuvos pakto pajėgas Baltijos jūroje, o tuo pačiu. laikas būk pasiruošęs apsaugoti Atlanto laivybą. Tam reikėjo vienodai dislokuoti palydos, lengvosios atakos, priešminų ir povandenines pajėgas. Taigi pirmasis oficialus Bundesmarine karinių jūrų pajėgų plėtros planas buvo „iškirptas“. Prisiminkime tik tai, kad itin ambicingas plėtros planas, parengtas 1955 m., numatė, be kita ko, paleisti: 16 naikintuvų, 10 prižiūrėtojų (vėliau vadintų fregatomis), 40 torpedinių katerių, 12 povandeninių laivų, 2 minų ieškotojų, 24 minų ieškotojų, valtys.

Buvo manoma, kad jį statys nuosava laivų statybos pramonė. Kaip matote, planas buvo gerai subalansuotas, nustatant tolygų visų reikalingiausių karo laivų klasių išplėtimą. Tačiau, kol materializavosi pirmasis dalių juodraštis, teko laikinai pasinaudoti turimu ir dar karą menančiu Kriegsmarine arba paimti NATO sąjungininkų pasiūlytus „naudotus“ laivus.

Žinoma, uždaryti Danijos sąsiaurį mažais laivais buvo daug lengviau nei sugauti ir išlaikyti daugiau naikintojų ar fregatų. Spręsdami pirmąją užduotį, mažesnių šalių, pirmiausia Danijos ir Norvegijos, laivynai padėjo išplėsti savo torpedinių katerių ir minų ieškotojų grupes.

1965 metais „Bundesmarine“ turėjo 40 torpedinių katerių, 3 minų klojimo laivus ir 65 bazinius bei minų ieškiklius. Norvegija galėtų dislokuoti 26 torpedinius katerius, 5 minų laivus ir 10 minų naikintuvų, o Danija galėtų dislokuoti 16 torpedinių katerių, 8 senus minų laivus ir 25 įvairaus dydžio priešmininius katerius (bet daugiausia pastatytus 40-aisiais). Buvo daug blogiau su daug brangesniais naikintuvais ir fregatomis. Tiek Danija, tiek Norvegija tuo metu statė savo pirmąsias pokario fregatas (atitinkamai 2 ir 5 laivus). Štai kodėl ne tik Vokietijai, bet ir visai NATO buvo taip svarbu, kad „Bundesmarine“ turėtų pakankamai išvystytą palydos grupę.

Buvusių priešų laivai

1957 m., lygiagrečiai derantis su amerikiečiais dėl naikintojų, Vokietijos gynybos ministerijos vadovybė derėjosi dėl naudotų laivų priėmimo ir iš britų. Derybos šiuo klausimu prasidėjo jau 1955 m. pabaigoje. 1956 m. buvo fiksuojamos detalės, įskaitant pardavimo kainų nustatymą. Jau gegužę buvo žinomi perdavimui atrinktų padalinių pavadinimai. Britams teko brangiai sumokėti už pasiduotus 3 eskorto naikintojus ir 4 fregatas, kurios visgi tebuvo natūralūs kariniai statybos vienetai. Taigi už pačius korpusus jie prašė 670. 1,575 milijono svarų sterlingų už priežiūros ir būtino remonto išlaidas ir dar 1,05 milijono svarų sterlingų už jų ginklus ir įrangą, o tai iš viso davė 3,290 milijonų svarų sterlingų arba beveik 40 milijonų Vakarų. Vokietijos markių tuo tarpu.

Добавить комментарий