Kaip saugiai sutaupyti žieminių padangų
Reklamos ir „ekspertų“ patikinimai, kad tik moderniausi „gumos“ modeliai yra raktas į užtikrintą vairavimą žiemą, atidžiau įsigilinus, gali sukelti tik juoką.
Kaip padangų gamintojai priverčia mus pirkti brangesnes padangas iš jų naujausių modelių? Metodai ir argumentai yra standartiniai ir naudojami metai iš metų, nuo dešimtmečio iki dešimtmečio. Mums nenuilstamai pasakojama apie „naujausią super-duper nanotechnologijų gumos mišinį“, apie „novatoriškos formos mega lydinio smaigalius“, kurie mirtinai sėdi rate, apie „kompiuteriu imituojamą protektoriaus raštą“, kuris tariamai išdžiovina kontaktinį lopą. rato su keliu geriau nei kūdikio vystyklai. Kas slypi už viso šio reklaminio daugiažodiškumo? Tiesą sakant, nieko ypač revoliucingo. Taip, tikėtina, kad naujausios ir dažniausiai brangiausios firminės padangos pasižymi šiek tiek geresnėmis stabdymo savybėmis ant slidžios ar šlapios dangos. Ir netgi, tikėtina, ji šiek tiek geriau išlaiko automobilį posūkyje. Bet visa tai tiesa tik lyginant seną ir naują ratų modelį lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ir toje pačioje mašinoje. Priešingu atveju tokie palyginimai bent jau nėra teisingi. Dėl šios priežasties nereikėtų itin pasitikėti ne tik firminiais reklaminiais bukletais, bet ir tarytum objektyviais žurnalistiniais „padangų testais“. Asmuo, sukaupęs tokią informaciją, perka ir ant savo automobilio užsideda pasirinktą padangų modelį, tvirtai tikėdamas, kad jos parodys deklaruotus stabilumo, valdymo ir stabdymo kelio rezultatus.
Ir visiškai veltui. Pavyzdžiui, retas eilinis vairuotojas įtaria, kad net pačios gražiausios padangos esant 5 laipsnių šalčiui demonstruos daug didesnį stabdymo kelią ant ledo nei esant 30 laipsnių šalčiui? Taip, per gniuždantį šalną įprastas „smaigalys“ ant ledo stabdo beveik kaip vasarinis – ant asfalto. Ir su mažu „minusu“ už lango – deja, ak. Ir vis dar neatsižvelgiame į tai, kad stabdymo kelias ir valdymas žiemos kelyje taip pat priklauso nuo konkretaus automobilio modelio pakabos ir vairo konstrukcijos. Nukrypimas nuo idealių bandymo sąlygų ir stabdžių sistemos techninės būklės yra neišvengiamas. Bet tai, kartu su pakabos ir „vairo“ savybėmis, turi didžiulę įtaką tikram (o ne reklaminiam) stabdymo keliui, valdymui ir kitiems rodikliams. Vieno ar kito brangios padangos modelio stebuklingomis savybėmis tikinčio automobilio savininko vairavimo įgūdžių lygis – irgi kitas klausimas. Praktiškai visa tai, kas pasakyta, reiškia tik vieną: brangių padangų siekimas, kaip saugumo garantija žiemos kelyje, iš esmės yra beprasmis.
Praktiškai reikėtų atkreipti dėmesį į žinomų prekinių ženklų ratus, tačiau gerokai pigesnius. Apsvarstykite, kaip pavyzdį, gana masinį gumos matmenį - R16-R17. Dabar šiame rinkos segmente naujausi (ir, žinoma, reklamuojami) ratų modeliai mažmenine kaina vidutiniškai kainuoja apie 5500 rublių. O kai kurie ypač pretenzingi prekių ženklai pakelia kainas iki 6500–7000 rublių už ratą. Tuo pačiu metu tiek Europos, tiek Japonijos (jau nekalbant apie Korėjos ir vidaus) padangų gamintojų modelių linijose matome visai neblogus žieminius ratus, kurių kaina siekia apie 2500 rublių. Taip, jie pagaminti iš paprastesnės gumos, kurioje nėra jokių aplinkai nekenksmingų aliejų ar gudrių užpildų. O jų turimas protektoriaus raštas nėra toks madingas. Dėl šios priežasties nebrangus modelis idealiomis bandymo sąlygomis gali prarasti porą metrų stabdymo kelio iki naujesnio ir brangesnio modelio. O realiame pasaulyje paprastas vairuotojas savo nenauju automobiliu su 99,99% tikimybe net nepajustų didelio skirtumo tarp brangių ir pigių padangų. Nebent, žinoma, iš anksto įspėtas, kad dabar važinėja su super-duper (kaip skelbia reklama) padangų modeliu, o dabar – ant pigesnio.
