Vokietijos puolimas Ardėnuose – paskutinė Hitlerio viltis

Vokiečių puolimas Ardėnuose 16 m. gruodžio 26-1944 dienomis buvo pasmerktas nesėkmei. Nepaisant to, tai sukėlė daug rūpesčių sąjungininkams ir privertė dėti milžiniškas karines pastangas: proveržis buvo pašalintas iki 28 m. sausio 1945 d. Reicho lyderis ir kancleris Adolfas Hitleris, išsiskyręs su realybe, tikėjo, kad dėl to bus įmanoma pasiekti Antverpeną ir atkirsti britų 21-ąją armijos grupę, priversdama britus evakuotis iš žemyno „antruoju Diunkerku. “ Tačiau vokiečių vadovybė puikiai suprato, kad tai neįmanoma.

Po dramatiškų mūšių Normandijoje 1944 m. birželio ir liepos mėn. sąjungininkų pajėgos pateko į operatyvinę erdvę ir sparčiai žengė į priekį. Iki rugsėjo 15 d. beveik visa Prancūzija buvo sąjungininkų rankose, išskyrus Elzasą ir Lotaringiją. Iš šiaurės fronto linija driekėsi per Belgiją nuo Ostendės, per Antverpeną ir Mastrichtą iki Acheno, tada maždaug palei Belgijos ir Vokietijos bei Liuksemburgo ir Vokietijos sienas, o paskui į pietus Mozelio upe iki Šveicarijos sienos. Galima drąsiai teigti, kad rugsėjo viduryje Vakarų sąjungininkai pasibeldė į Trečiojo Reicho protėvių teritorijų duris. Tačiau blogiausia tai, kad jie sukūrė tiesioginę grėsmę Rūrui. Vokietijos padėtis buvo beviltiška.

Idėja

Adolfas Hitleris tikėjo, kad vis dar įmanoma nugalėti savo priešininkus. Žinoma, ne ta prasme, kad priverčia juos ant kelių; Tačiau, pasak Hitlerio, tokie nuostoliai jiems gali būti pridaryti, siekiant įtikinti sąjungininkus susitarti dėl taikos sąlygų, kurios būtų priimtinos Vokietijai. Jis manė, kad norint tai padaryti, reikia pašalinti silpnesnius priešininkus, tokiais jis laikė britus ir amerikiečius. Separatistinė taika vakaruose turėjo atlaisvinti reikšmingų jėgų ir išteklių gynybai rytuose sustiprinti. Jis tikėjo, kad jei jam pavyks pradėti naikinimo karą rytuose, vokiška dvasia nugalės komunistus.

Norint pasiekti separatistinę taiką vakaruose, reikėjo padaryti du dalykus. Pirmosios iš jų buvo netradicinės atsakomosios priemonės – skraidančios bombos V-1 ir balistinės raketos V-2, kuriomis vokiečiai ketino padaryti didelių nuostolių sąjungininkams didžiuosiuose miestuose, daugiausia Londone, o vėliau ir Antverpene bei Paryžiuje. Antrasis bandymas buvo daug tradiciškesnis, nors ir toks pat rizikingas. Siekdamas pristatyti savo idėją, Hitleris šeštadienį, 16 m. rugsėjo 1944 d., sušaukė specialų susitikimą su artimiausiais bendražygiais. Tarp susirinkusiųjų buvo feldmaršalas Vilhelmas Keitelis, kuris buvo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės OKW (Vermachto Oberkommando) vadovas. Teoriškai OKW turėjo tris komandas: sausumos pajėgas – OKH (Oberkommando der Heeres), oro pajėgas – OKL (Oberkommando der Luftwaffe) ir karinį jūrų laivyną – OKM (Oberkommando der Kriegsmarine). Tačiau praktiškai galingi šių institucijų vadovai įsakymus gaudavo tik iš Hitlerio, todėl Vokietijos vyriausiosios vadovybės galia jiems praktiškai nebuvo. Todėl nuo 1943 metų susidarė nenormali situacija, kai OKW buvo patikėta vadovauti visoms operacijoms prieš sąjungininkus Vakarų (Prancūzija) ir Pietų (Italija) karo teatruose ir kiekvienas iš šių teatrų turėjo savo vadą. Kita vertus, Sausumos pajėgų Vyriausiosios vyriausiosios vadovybės štabas prisiėmė atsakomybę už Rytų frontą.

Susitikime dalyvavo Sausumos pajėgų Generalinio štabo viršininkas, tuometinis generolas pulkininkas Heinzas Guderianas. Trečiasis aktyvus aukštas generolas buvo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų Aukščiausiosios vadovybės WFA (Wehrmachts-Führungsamt) štabo viršininkas generolas pulkininkas Alfredas Jodlas. WFA sudarė OKW stuburą, įskaitant daugiausia jos operatyvinius padalinius.

Hitleris netikėtai paskelbė apie savo sprendimą: po dviejų mėnesių vakaruose bus pradėtas puolimas, kurio tikslas – atkovoti Antverpeną ir atskirti anglo-kanadiečių kariuomenę nuo amerikiečių-prancūzų karių. Britų 21-oji armijos grupė bus apsupta ir prispausta Belgijoje prie Šiaurės jūros krantų. Hitlerio svajonė buvo evakuoti ją į Didžiąją Britaniją.

Tokiam puolimui sėkmės šansų praktiškai nebuvo. Britai ir amerikiečiai Vakarų fronte turėjo 96 daugiausia pilnavertes divizijas, o vokiečiai – tik 55 ir net nepilnas. Vokietijos skystojo kuro gamyba smarkiai sumažėjo dėl sąjungininkų strateginio bombardavimo, kaip ir amunicijos gamyba. Nuo 1 m. rugsėjo 1939 d. iki 1 m. rugsėjo 1944 d. negrįžtami žmonių nuostoliai (žuvo, dingę, subjauroti tiek, kad teko demobilizuoti) siekė 3 266 686 karius ir puskarininkius bei 92 811 karininkų.

Rašyti navigaciją