Aprėptis be paslapčių
Apsilankymas šioje vietoje tikrai nepatiks keturių ratų savininkui. Naudojimasis dažų cecho paslaugomis, kadangi ši tema yra aptariama šiame straipsnyje, visada yra susijusi su didelėmis išlaidomis. Tačiau norint, kad pastarasis būtų visiškai pateisinamas galutiniu rezultatu, reikia teisingai atlikti atskiras operacijas, pradedant dažomo kėbulo paviršiaus šlifavimu, kruopščiai padengiant dažus ir baigiant jų džiūvimu.
Mūrinis, o gal bulgariškas?
Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti prieš dengiant dažus, yra kruopščiai nušlifuoti pasirinktą kėbulo paviršių. Daugumoje dažymo dirbtuvių pirmajame apdirbimo etape naudojami orbitiniai šlifuokliai, o apdaila (poliravimas) atliekama specialiu blokeliu ir vandens pagrindo abrazyvais. Tuo tarpu ekspertai įsitikinę, kad smulkintuvus galima naudoti ir šiame antrame apdorojimo etape. Tačiau nepamirškite griežtai laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Viena – naudoti tik profesionaliems dažymo darbams skirtus šlifuoklius, pageidautina su 150 mm disku (smulkiems remontams galima naudoti 75 mm diskus). Be to, mėsmalė turi turėti vadinamąjį minkštąjį paleidimą ir atlikti svyruojančius judesius 2,5–3 mm žingsniu, kad būtų galima tiksliai sureguliuoti. Šio tipo prietaisų naudojimas, palyginti su tradiciniais blokeliais ir vandens pagrindu pagamintais abrazyvais, turi daug privalumų. Pirma, abiejuose korpuso apdirbimo etapuose sutrumpėja šlifavimo laikas. Tuo pačiu metu jis yra lygus, todėl išvengiama dėmių atsiradimo nuo lygintuvo sunkiai pasiekiamose vietose. Be to, naudojant šlifuoklį pašalinamas dažų ir lakų kontaktas su vandeniu (kaip ir tradiciškai naudojamų abrazyvų atveju), o tai leidžia išgauti geresnį galutinį sluoksnį.
Su tinkamu dušu
Tinkamai paruošus pagrindą, jo paviršius padengiamas laku. Svarbiausia šiuo atveju yra atitinkamų purkštukų naudojimas purškimo pistoletuose ir tinkamas purškimo slėgis kiekviename darbo etape. Tai ypač svarbu naudojant vandens arba akrilo pagrindo gruntus. Pakanka pasakyti, kad naudojant tik 0,1-0,2 mm didesnį antgalį, gaunamas keliolika mikronų storesnis lako sluoksnis. Dėl per didelių purkštukų naudojimo ir tuo pačiu neteisingo lako purškimo slėgio sumažinimo kyla problemų dėl užtepto lako sluoksnio džiūvimo, taip pat sunkumų tinkamai kietėjant. Ekstremaliais atvejais ant paviršiaus gali atsirasti neestetiškų sustorėjimų, kuriuos teks pašalinti, taip iš naujo pradėdamas visą dažymo procesą.
Tradicinis ar su spinduliniu šildytuvu?
Galutinis kiekvieno lako apdorojimo etapo etapas yra tinkamas džiovinimas. Tai ypač svarbu tiek glaistymo stadijoje, tiek po apdailos dangos. Tinkamai išdžiovintas pagrindas (atsparus karščiui ir skiedikliui) apsaugo nuo paviršiaus matymo ir sugadinimo (pvz., „lūžimo“ ar subraižymo). Džiovinimas gali būti atliekamas tradiciniu būdu, t. palikdami automobilį kelioms ar kelioms valandoms purškimo kabinoje. Tačiau tai daug laiko reikalaujantis ir neefektyvus sprendimas, ypač dažant mažus paviršius. Dėl šios priežasties patartina naudoti vadinamuosius trumpųjų bangų emiterius. Rinkoje galima rasti ir paprastesnių, ir gausiau aprūpintų įrenginių. Pirmieji iš jų neturi temperatūros jutiklių, todėl būtina naudoti rankinius pirometrus, kurių dėka galima pilnai valdyti išdžiūvusio paviršiaus temperatūrą. Tačiau kur kas naudingiau naudoti radiatorius su temperatūros davikliais, nes jie užtikrina džiovinimo proceso „automatizavimą“, nereikalaujant nuolatinės temperatūros kontrolės. Specialistų teigimu, per didelė vertė gali lemti per greitą užtepto lako sluoksnio „užsidarymą“. Dar blogiau, kad metaliniai arba perlamutriniai lakai tinkamai nesiskirstys. Kita vertus, per žema džiūvimo temperatūra padidina dažyto paviršiaus garavimo laiką. Dėl to džiovinimo laikas gali būti net padvigubintas.
