Lenkijos reikalas per Didįjį karą, 4 dalis
„Polskio lobiai su Baltijos jūra“, Wojciecho Kossako paveikslas, vaizduojantis įvykius Pucke, 10 m. vasario 19920 d. Pomeranijos šaulių divizija savo darbą pradėjo sausio 16 dieną Torūnėje. Prie jos prisijungė 18-oji Didžiosios Lenkijos šaulių divizija (2-oji pėstininkų divizija). Vasario 15 d., 11 d., paskutiniai kariai paliko Gdanską.
1918 m. atnešė lenkams nepriklausomybę, tačiau Lenkijos valstybė susikūrė 1919 m. Būtent 1919 metais buvo priimti sprendimai dėl valstybės vidinės sandaros ir atramos paieškų demokratinėse Vakarų Europos šalyse. Jie galioja iki šiol. 1919 m. Lenkijos Respublika dalyvavo keliuose ginkluotuose konfliktuose, tačiau jų svarba buvo ribota. Tikras išbandymas jaunai valstybei ir jos kariuomenei turėjo įvykti 1920 m.
Nepriklausomybės išvakarėse Lenkija turėjo tik simbolinę karinę jėgą. Jų branduolį sudarė keli tūkstančiai Lenkijos Lenkijos karalystės kariuomenės karių. Per spalį karių skaičius padvigubėjo ir viršijo 10 000. Lapkričio mėnesį atsirado naujos karinės formacijos: Mažojoje Lenkijoje buvo polonizuoti buvusios Austrijos-Vengrijos kariuomenės daliniai, o buvusioje Karalystėje sukurti Lenkijos karinės organizacijos (VOEN) daliniai. Lenkijos. Didelių kovinių sugebėjimų jie nepasižymėjo: spontaniška imperatoriškosios-karališkosios armijos demobilizacija privedė prie esamų dalinių žlugimo, o Lenkijos karalystėje karo belaisvių daliniai pirmiausia buvo viešosios tvarkos dariniai. Vidaus tvarkos kūrimas – įvairių grupuočių ir gaujų nuginklavimas, apsišaukėlių darbininkų ir valstiečių respublikų likvidavimas – tęsėsi iki 1919 metų pradžios.
Lenkijos karinį silpnumą liudija tai, kad pirmajai didelei karinei operacijai – Lvovo išvadavimui – buvo skirta mažiau nei 2000 žmonių kovinė grupė. Todėl Lvovui keletą savaičių teko kovoti vienam. Mūšiuose su išoriniu priešu – 1918 ir 1919 m. sandūroje daugiausia buvo rusėnai, čekai ir bolševikiniai rusai – glūdi specialiųjų būrių fronto linijoje genezė. 1918 m. pabaigoje šios keturios grupės reiškė, kad Lenkijos kariuomenėje buvo apie 50 000 karių. Penktasis ginkluotųjų pajėgų elementas buvo Didžiosios Lenkijos armija, organizuota nuo 1919 m. sausio mėn., o šeštoji – „Mėlynoji“ armija, tai yra Prancūzijoje ir Italijoje organizuotos kariuomenės.
Lenkijos kariuomenės statyba ir plėtra
Kariuomenės pagrindas buvo pėstininkai. Pagrindinis jo kovinis vienetas buvo kelių šimtų karių batalionas. Batalionai buvo pulkų dalis, bet pulkai pirmiausia turėjo administracines ir mokymo užduotis: toks pulkas turėjo kur nors šalies viduje garnizoną, kur apmokydavo daugiau karių, aprengdavo juos ir maitindavo. Pulko vaidmuo mūšio lauke buvo daug mažesnis, nes divizija buvo svarbiausia. Divizija buvo taktinė formacija, savotiška miniatiūrinė kariuomenė: ji sujungė pėstininkų batalionus, artilerijos baterijas ir kavalerijos eskadriles, kurios dėka galėjo savarankiškai vykdyti visų tipų kovines operacijas. Praktiškai į divizijas nesuskirstyta kariuomenė yra ne kas kita, kaip ginkluota minia, geriausiu atveju sukarinta tvarkos organizacija.
Iki 1919 metų pavasario Lenkijos kariuomenėje divizijų nebuvo. Fronte kovėsi įvairios kovinės grupės, iš apmokytų jaunų savanorių šalyje buvo formuojami pulkai. Dėl įvairių priežasčių projektas nebuvo vykdomas pirmaisiais mėnesiais. Užkietėję Didžiojo Tėvynės karo veteranai norėjo kuo greičiau grįžti į savo šeimas, o jų šaukimasis į ginklą galėjo baigtis masiniu dezertyru ir net sukilimais. Visose trijose besiskirstančiose armijose vyko revoliucinis raugas, reikėjo laukti, kol nuotaikos nurims. Negana to, jaunos Lenkijos valstybės institucijos nesusitvarkydavo su šaukimu: rengdavo šauktinių sąrašus, juos talpindavo, o svarbiausia – verčia nenorinčius uniformuotis. Tačiau didžiausia problema buvo visiškas pinigų trūkumas. Armija kainuoja, todėl pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kokius išteklius turi, susikurti finansinę sistemą ir sukurti efektyvią mokesčių surinkimo sistemą. Karo prievolė buvo įvesta 15 m. sausio 1919 d. valstybės vadovo dekretu.
Iš pradžių turėjo būti suformuota 12 pėstininkų divizijų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad Lenkijos valstybės būklė leidžia šį skaičių padidinti. Divizijos pradėjo kurtis tik 1919 m. kovo ir balandžio sandūroje. Nors nedideli ir prastai aprūpinti daliniai kelis mėnesius kovojo su agresoriais, jų atsidavimas pavieniui leido paruošti stiprias ir kovingai pasirengusias kariuomenes, kurių atvykimas beveik iš karto pakeitė įvykių eigą. kovos likimas. Ir nors, be pėstininkų, kavalerija taip pat buvo suskirstyta į savarankiškas taktines formacijas – artileriją, sapierius, labai stiprią aviaciją ir ne mažiau stiprią šarvuotą ginkluotę – pėstininkų divizijos formavimosi dinamika aiškiausiai parodo politines, ekonomines ir karines problemas. jaunos Lenkijos valstybės.
Pirmieji trys skyriai buvo surengti legionierių dėka. Du iš jų kovojo prieš rusų bolševikus ir 1919 metų pavasarį išlaisvino Vilnių. Su jais kovojo buvusios pasienio savisaugos savanoriai nuo Kauno iki Minsko. 1919 m. spalį buvo suformuotos dvi divizijos, kurios pavadintos Lietuvos-Baltarusijos. Jie liko simboliškai atskirti nuo kitų Lenkijos kariuomenės taktinių dalinių, o jų kariai tapo generolo Żeligowskio veiksmų Vilniuje varomąja jėga. Po karo jie tapo 19 ir 20 šaulių divizijomis.
3-ioji legiono pėstininkų divizija kovojo prieš rusėnus ir ukrainiečius. Tame pačiame fronte buvo suformuoti dar du: 4-asis šaulių pulkas buvo buvusios Lvovo pagalbos dalis, o 5-asis šaulių pulkas buvo Lvovo brigados dalis. Iš buvusios karalystės ir buvusios Galicijos pulkų buvo suformuoti: 6-asis pėstininkų pulkas Krokuvoje, 7-asis pėstininkų pulkas Čenstakavoje, 8-asis pėstininkų pulkas Varšuvoje. Birželio mėnesį Polesėje buvo sukurta 9-oji šaulių divizija, o Lodzės pulkus sujungus su ką tik į šalį atvykusia lenkų 10-ąja šaulių divizija – 4-oji šaulių divizija.
