Bandymas įkurti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą 1938-1939 m.
Bandymas įkurti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą 1938-1939 m. pulkininko L. Mitkevičiaus pasakojime
Į istorinę literatūrą įtrauktas vertingas įrašas ir komentaras apie 1938 m. Lenkijos užsienio politikoje įvykusius įvykius ir jų sukeltas pasekmes – Lenkijos karo atašė Kaune, pulkininko V. Dipl. Leonas Mitkevičius (1896-1972) iš patriotiškos, po Sausio sukilimo represuotos šeimos, turinčios tolimas lietuviškas šaknis. „Kauno atsiminimai“ išleisti 1968 m., kai gyveno daug Antrosios Abiejų Tautų Respublikos karininkų ir politikų, tarp jų ir generolas Kazimieras Sosnkovskis, o ypač buvęs Generalinio štabo viršininkas brigados gen. Vaclavas Stachevičius, arba – iš Lietuvos pusės – generolas Stasys Raštikis.
Autoriaus karinė kilmė, tų įvykių atmintis šalyje ir užsienyje leido suprasti, kad knygos prasmė, pagrindinės nuostatos ir pasakojimas atitinka faktus. Bet kuriuo atveju pats leidėjas (Veritas, Londonas) savo misiją galėjo atlikti tik ieškodamas tiesos. Visa tai turėtų paskatinti mus manyti, kad mūsų prisiminimų tikrumas nusipelno pagarbos. Pulkininko Dipl pareiškimas. Leonas Mitkevičius, prieš 30 metų maršalo Eduardo Smigly-Rydzo paskirtas atašė, gali būti siejamas su tendencija, kurią suformavo dienoraščiai, kuriuos serijoje „Veritas Red“ paskelbė generolai Anthony Szymanski, Stanisław Kopanski, Józef Zajonc, Stanisław Sosabowski arba (be 1980 m. ) Tadeušas Mahalskis. Todėl kylanti kritika Antrosios Lenkijos Respublikos karinei ir užsienio politikai neturėtų stebinti. Pagrindinė energija, pasak autoriaus, nebuvo proporcingai koreliuojama su potencialu 1938–1939 m., palyginti su didžiaisiais kaimynais.
1938 m. kovo mėn. prasidėję Kauno memuarai turi svarbų pirmtaką (materialiąja-laikine prasme) tokio pobūdžio literatūroje (šaltiniuose) – iškilaus Tadeušo Katelbacho (1897-1977) atsiminimų pavidalu. ): „Už Lietuvos sienos“, 1 apimantis laikotarpį nuo 1933 m. iki 1937 m. pradžios. T. Katelbachas su regimu meistriškumu nuodugniai pavaizdavo tuometinę Kauno Lietuvos epochos politinę atmosferą, prisotintą nepakankamai apdairaus požiūrio į simpatišką kaimyną lenką. Ir tai savaime buvo vertybė, atsižvelgiant į pokario Europos nestabilumą, nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo Rapalo mieste 1922 m. – su vis labiau pastebimu Vakarų sąstingiu – iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, numatančio spartų valdžios augimą. ir Vokietijos bei SSRS ambicijų. Taigi išėjimas iš specifinės Lietuvos izoliacijos 30 m. kovą buvo išsigelbėjimo šansą suteikęs sprendimas, suprantamas kaip tikimybės didinti didžiųjų kaimynų puolimą prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tuo tarpu, atmetus lenkiškumą, lietuvių sui generis puiki izoliacija turėjo daugybę pasekmių, tarp kurių – nulaužti takai pasienyje ir žolėmis apaugęs kelias.
Tačiau, jei atsižvelgsime į tarptautinę situaciją, esamas ginčas dėl Vilniaus, buvusios, bet jau atsiskyrusios Abiejų Tautų Respublikos dalies, nepasitarnavo nei vienam. Turi būti tikras, kad laikui bėgant jie susidurs su Vokietijos teritorinėmis ar panašiomis pretenzijomis, nes rytinės kaimynės politika taip pat nebuvo labai optimistiška. Prisikėlusi Lenkija, po Pirmojo pasaulinio karo atgavusi savo buvusias teritorijas daugiausia laikinai nykstančių imperijos galių, išsidėsčiusių pagrindiniuose keliuose iš rytų į vakarus, sąskaita, negalėjo tikėtis taikos iš grobuoniškų kaimynų, įpratusių griauti lenkų nepriklausomybės siekius. Lietuva, kaip ir Antroji Lenkijos Respublika, irgi turėjo didelės žalos istorinės atminties sferoje dėl pertvarų, tačiau turėjo daugiau nei bendradarbiavimo su Rusija ir Vokietija epizodų, nukreiptų į lenkų valstybės atkūrimo planus.
Lietuva, nepaisant nedidelės teritorijos, kaip šalis, esanti vadinamojoje. pasažas, t.y., Baltijos ir Baltosios jūros struktūra, suvaidino svarbų vaidmenį skaičiuojant supergalias. Šie apribojimai, kaip rašo Julianas Skshipas, vertinant makro mastu, sudaro savotišką sąsmauką, palengvinančią kontrolės vykdymą ar gynybos linijų organizavimą. Dėl šios priežasties teritorijos (valstybių teritorijos), esančios [tokiame perėjime], turi didelę reikšmę didžiųjų valstybių strategijoje (politikoje). Iš Lietuvos teritorijos lengviausia buvo valdyti jūrų kelius centrinėje ir pietinėje Baltijos jūros dalyse, nes ten buvo Klaipėdos jūrų uostas. Lietuva atkirto patogiausią priėjimą prie neužšąlančių uostų Baltijos Baltijos šalyse, šimtmečiais judančios Europos link.
Amžinas genčių ir tautų puolimas iš Azijos į vakarus, nesuskaičiuojamų puolimo aktų pavidalu, ne kartą įrašytas abiejų tautų atmintyje, iki šiol buvo pripažintas išskirtinai įkvepiančia sero Halfordo Mackinderio koncepcija. : kuris 1904 m. Karališkosios geografijos draugijos posėdyje pristatė šio istorinio proceso eigą yra Heartland (Azijos rytų) plėtra į vakarus. Nepriklausomybės laikų lenkams ir lietuviams jo idėjos nebuvo tik teorija. Seras H. J. Mackinderis po Pirmojo pasaulinio karo dėl savo šlovės ir ankstesnio pripažinimo buvo panaudotas Didžiosios Britanijos valdžios vykdydama konfidencialią politinę veiklą. Jei jo misija su generolu Antonu Denikinu ir Piłsudskiu būtų pavykusi, būtų buvę galimybė užmegzti kitokią tarptautinių santykių formą, įskaitant Lenkijos ir Lietuvos santykius.
Lenkijos valstybės vadovas Jozefas Pilsudskis, žinodamas, kad baltieji generolai savo poimperinio mentalitetu geriausiu atveju yra pasirengę susitarti su korpuso (etnografine) Lenkija, turėjo priimti sprendimą, atitinkantį situaciją. Bet ar tai turėtų paskatinti Ju.Pilsudskį susitarti su bolševikais, kad padidėtų jų šansai nugalėti Denikino kariuomenę? klausė prof. Stefano Batoro universitetas Mariana Zdziechowski. Iš Lenkijos pusės, kaip žinia, jie nesitikėjo dėkingumo iš A. Denikino už suteiktą pagalbą, leidusią laimėti. Todėl Pilsudskis, nejausdamas bolševikų baimės ir siekdamas išsaugoti atgimusios Lenkijos valstybės nepriklausomybę, priėmė svarbų šimtmečio sprendimą – atsisakymą remti baltąją Rusiją. Puikus charakteris, pasižymintis genialumo bruožais ir tuo pat metu rodantis didelį norą, polinkį į visiškai savarankiškus veiksmus, Jozefas Pilsudskis tuo metu atmetė bendradarbiavimo su Antante riziką, sunkumus ir riziką įgyvendinti tokį derinį prieš bolševikai.
Leisdamas laimėti baltiesiems, vėliau jis bandė įveikti raudonuosius. Taigi jis panaudojo strategiją sustabdyti vieną iš Sandraugos priešų, susivienydamas su savo priešu, nors ir Lenkijos priešu, o tai lėmė didžiulį lenkų ir bolševikų susirėmimą ir lenkų pergalę. 1921 m. Rygos taika, tapusi paskutiniu jo politikos akordu, iš dalies buvo nuvilta dėl prasto Lenkijos delegacijos požiūrio į teritorinius ir demografinius klausimus. Taip sumažinant Lenkijos Respublikos galimybę išgyventi pačiai. Palikti ten daugiau nei milijoną šimtmečių lenkų gyventojų buvo nelaimė.
Ir todėl prof. Marianas Zdziechowskis atvirai pasakė: Tačiau negalime pasigirti savo pergalės vaisiais. Pagal Rygos sutartį nugalėtojai grįžo į nugalėtas, nugalėjusias Sovietų Rusiją (...) dideles, daugiau nei milijoną lenkų gyventojų turinčias teritorijas, kurios iki įsiveržimo buvo mūsų rankose ir kurių sūnūs – nuo magnatų iki smulkių parapijų bajorų, kovojo už lenkų reikalus. Ir visa tai lengva širdimi, be gailesčio, be gailesčio. Ir todėl turbūt niekada neišvengsime klausimo, kad derybos su Rusija tikrai nebuvo laimėtos Rygoje, įtikino mus, kad ji yra ne tik stiprus priešininkas su ginklu, bet ir geresnis makro derybose, kurios gali turėti įtakos 1938/39 m. ?
Ar, atsižvelgiant į tą plataus masto konfliktą, kovą dėl dominavimo ir valdžios buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, Lenkijos ir Lietuvos santykiai galėtų būti sutvarkyti kitaip, nei tai atsitiko? Tikrai taip, nes jei ne didžiojo romantiko (kuris prireikus ir griebiasi valdžios) Jozefo Pilsudskio politinis protas ir jausmai, Lenkijos ir Lietuvos konfliktas galėjo būti išspręstas su baisesnėmis pasekmėmis. Tai nebūtinai turėjo lemti aktyvus Lietuvos ir bolševikinės Rusijos bendradarbiavimas, kai 1920 m. rugsėjį Pogonskio ginkluotosios pajėgos užpuolė Lenkijos kariuomenę, patyrusios sunkų pralaimėjimą8. , po Varšuvos mūšio apie galutinį karo likimą ir Lenkijos Respublikos likimą.
