Rusijos nepilotuojamos antžeminės transporto priemonės I dalis. Neginkluotos transporto priemonės
Robotas Uranas-6 per minų lauko įveikimo demonstraciją.
Be vaizdų iš mokslinės fantastikos filmų, kur humanoidiniai robotai kovoja tarpusavyje ir su žmonėmis, kaip laukinių vakarų ginklanešiai, kurių pavyzdys yra ikoninis Terminatorius, šiandien robotai turi daugybę karinių pritaikymų. Tačiau nors Vakarų pasiekimai šioje srityje yra gerai žinomi, faktas, kad panašias programas vykdo Rusijos gamintojai ir Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos bei Rusijos saugumo ir viešosios tvarkos tarnybos, lieka šešėlyje. šešėlis.
Pirmieji praktinį pritaikymą rado nepilotuojami orlaiviai, tiksliau – raketiniai lėktuvai, kurie pamažu vis labiau nusipelnė robotų vardo. Pavyzdžiui, sparnuotoji raketa Fieseler Fi-103, tai yra garsioji skraidanti bomba V-1, buvo paprastas robotas. Jis neturėjo piloto, po pakilimo nereikėjo valdymo nuo žemės, pats kontroliavo skrydžio kryptį ir aukštį, o patekęs į užprogramuotą zoną inicijavo puolimą. Laikui bėgant ilgos, monotoniškos ir rizikingos misijos tapo nepilotuojamų orlaivių prerogatyva. Tai daugiausia buvo žvalgybiniai ir patruliniai skrydžiai. Vykdant juos virš priešo teritorijos buvo nepaprastai svarbu pašalinti numušto orlaivio įgulos žūties ar sučiupimo riziką. Prie augančio susidomėjimo skraidančiais robotais prisideda ir sparčiai augančios pilotų mokymo išlaidos bei vis sunkiau įdarbinti kandidatus, turinčius atitinkamą polinkį.
Tada pasirodė nepilotuojamos amfibijos. Be užduočių, panašių į nepilotuojamus orlaivius, jos turėjo siekti dviejų konkrečių tikslų: aptikti ir sunaikinti minas bei aptikti povandeninius laivus.
Savaeigių automobilių pritaikymas
Priešingai nei atrodo, užduočių, kurias gali išspręsti nepilotuojamos transporto priemonės, spektras yra dar platesnis nei skraidančių ir plaukiančių robotų (neskaitant povandeninių laivų aptikimo). Logistika taip pat įtraukta į patruliavimo, žvalgybos ir kovines misijas. Tuo pačiu metu neabejotinai sunkiausia yra antžeminių operacijų robotizavimas. Pirma, aplinka, kurioje tokie robotai veikia, yra pati įvairiausia ir turi didžiausią įtaką jų mobilumui. Sunkiausia stebėti supančią aplinką, o matymo laukas – labiausiai ribotas. Gana dažnai naudojamame nuotolinio valdymo režime problema yra ribotas roboto stebėjimo diapazonas iš operatoriaus sėdynės, be to, sunkumai bendraujant dideliais atstumais.
Savaeigiai automobiliai gali veikti trimis režimais. Nuotolinis valdymas yra pats paprasčiausias, kai operatorius stebi transporto priemonę ar reljefą per transporto priemonę ir duoda visas reikalingas komandas. Antrasis režimas – pusiau automatinis veikimas, kai transporto priemonė juda ir dirba pagal duotą programą, o iškilus sunkumų ją įgyvendinant ar atsiradus tam tikroms aplinkybėms, susisiekia su operatoriumi ir laukia jo sprendimo. Esant tokiai situacijai, nebūtina pereiti prie nuotolinio valdymo, operatoriaus įsikišimas gali būti sumažintas iki tinkamo darbo režimo pasirinkimo/patvirtinimo. Pažangiausias yra autonominis veikimas, kai robotas atlieka užduotį be kontakto su operatoriumi. Tai gali būti gana paprastas veiksmas, pavyzdžiui, sekimas nurodytu maršrutu, konkrečios informacijos rinkimas ir grįžimas į pradinį tašką. Kita vertus, yra labai sunkių užduočių, pavyzdžiui, pasiekti konkretų tikslą nenurodant veiksmų plano. Tada robotas pats pasirenka maršrutą, reaguoja į netikėtas grėsmes ir pan.
