Aljanso antžeminio stebėjimo sistema
AGS sistema skirta vykdyti užduotis, susijusias su NATO šalių sienų (tiek sausumos, tiek jūros) saugumu, karių ir civilių apsauga bei krizių valdymu ir humanitarine pagalba.
Praėjusių metų lapkričio 21 d. Northrop Grumman paskelbė apie sėkmingą transatlantinį pirmojo nepilotuojamo orlaivio (UAV) RQ-4D skrydį, kuris netrukus atliks Šiaurės Atlanto aljanso žvalgybines misijas. Tai pirmasis iš penkių planuotų nepilotuojamų orlaivių, pristatytų į Europą NATO AGS oro erdvės stebėjimo sistemos poreikiams.
Nepilotuojamas orlaivis RQ-4D pakilo 20 m. lapkričio 2019 d. iš Palmdeilo, Kalifornijos, o maždaug po 22 valandų, lapkričio 21 d., nusileido Italijos oro pajėgų bazėje Sigonella. JAV pagamintas UAV atitinka karinio tipo savarankiškos navigacijos oro erdvėje virš Europos sertifikavimo reikalavimus, išduotus Europos aviacijos saugos agentūros (EASA). RQ-4D yra nepilotuojamo „Global Hawk“ orlaivio versija, kurią daugelį metų naudoja JAV oro pajėgos. Šiaurės Atlanto aljanso perkami nepilotuojami orlaiviai yra pritaikyti jo reikalavimams, vykdys žvalgybos ir kontrolės veiklą taikos, krizių ir karo metu.
NATO AGS sistemą sudaro nepilotuojami orlaiviai su pažangiomis radarų sistemomis, antžeminiais komponentais ir pagalba. Pagrindinis valdymo elementas yra pagrindinė operacinė bazė (MOB), esanti Sigoneloje, Sicilijoje. Iš čia kils NATO AGS nepilotuojami orlaiviai. Vienu metu budės du orlaiviai, o jų deniuose įrengtų radarų SAR-GMTI duomenis analizuos dvi specialistų grupės. AGS NATO programa jau daugelį metų buvo labai svarbi Šiaurės Atlanto Aljanso šalių iniciatyva, tačiau iki šiol iki galo neįgyvendinta. Tačiau iki visiškos operatyvinės parengties liko tik nedideli žingsneliai. Šis sprendimas labai panašus į NATO išankstinio įspėjimo ir kontrolės pajėgas (NAEW&CF), kurios veikia beveik keturis dešimtmečius.
AGS sistema susideda iš dviejų komponentų: oro ir žemės, kurie teiks ne tik analitines paslaugas ir techninį aptarnavimą misijai, bet ir vykdys personalo mokymus.
NATO AGS sistemos tikslas bus užpildyti spragą labai svarbiuose Šiaurės Atlanto Aljanso žvalgybos pajėgumuose. Šios iniciatyvos sėkme susirūpinusi ne tik NATO grupė. Šios investicijos į saugumą sėkmė labai priklauso nuo visų tų, kurie žino, kad tik naujų pajėgumų įgijimas gali padėti mums išlaikyti saugumą Europoje ir pasaulyje. Ši svarbi iniciatyva – nuolat stebėti viską, kas vyksta sausumoje ir jūroje, taip pat ir per atstumą nuo Šiaurės Atlanto aljanso teritorijos, visą parą, bet kokiomis oro sąlygomis. Svarbi užduotis – suteikti moderniausius žvalgybos pajėgumus žvalgybos, sekimo ir RNR pajėgumų atpažinimo (Intelligence, Surveillance and Reconnaissance) srityje.
Po daugelio metų pakilimų ir nuosmukių galiausiai 15 šalių grupė kartu nusprendė įgyti šiuos itin svarbius NATO AGS srityje pajėgumus, t.y. sukurti integruotą sistemą, susidedančią iš trijų elementų: oro, žemės ir atramos. NATO AGS oro segmentą sudarys penki neginkluoti RQ-4D Global Hawk UAV. Ši amerikietiška, gerai žinoma nepilotuojama oro platforma sukurta remiantis Northrop Grumman Corporation gaminamo orlaivio Global Hawk Block 40 dizainu, aprūpintu radaru, pagamintu naudojant MP-RTIP technologiją (Multi Platform – Radar Technology Insertion Program), taip pat Ryšio ryšys regėjimo linijoje ir už regėjimo linijos, su labai dideliu nuotoliu ir plačiajuosčiu duomenų ryšiu.
NATO AGS antžeminį segmentą, kuris yra svarbus šios naujos sistemos elementas, sudaro specializuoti įrenginiai, remiantys AGS MOB bepiločių orlaivių žvalgybos misiją, ir daugybė antžeminių stočių, pastatytų mobiliose, nešiojamose ir nešiojamose konfigūracijose, galinčiose sujungti ir apdoroti duomenis. su galimybe veikti. Šiuose įrenginiuose įrengtos sąsajos, užtikrinančios aukštą sąveikos lygį su keliais duomenų vartotojais. NATO teigimu, šios sistemos antžeminis segmentas bus labai svarbi sąsaja tarp pagrindinės NATO AGS sistemos ir daugybės C2ISR (vadovavimo, kontrolės, žvalgybos, stebėjimo ir žvalgybos) sistemų, skirtų vadovavimui, kontrolei, žvalgybai, stebėjimui ir žvalgybai. . . Antžeminis segmentas susisieks su daugeliu jau veikiančių sistemų. Jis veiks su keliais operaciniais naudotojais ir veiks toliau nuo oro stebėjimo zonos.
Toks daugiadomis NATO AGS sistemos panaudojimas bus vykdomas siekiant nuolat informuoti situaciją operacijų vietoje pagal poreikius, įskaitant vadus, dislokuotus pajėgų plėtros srityse. Be to, AGS sistema galės atlikti daugybę užduočių, kurios gerokai viršija strateginę ar taktinę žvalgybą. Šiomis lanksčiomis priemonėmis bus galima įgyvendinti: civilių gyventojų apsaugą, sienų kontrolę ir jūrų saugumą, antiteroristines misijas, paramą krizių valdymo procesui ir humanitarinę pagalbą stichinių nelaimių atveju, paramą paieškos ir gelbėjimo operacijoms.
NATO oro erdvėlaivių stebėjimo sistemos AGS istorija yra ilga ir sudėtinga, todėl dažnai reikalaujama kompromisų. 1992 m., remiantis Gynybos planavimo komiteto kasmet NATO atliekama ekonomikos augimo analize, buvo nustatyta galimybė NATO šalims bendrai įsigyti naujų pajėgų ir turto. Tuo metu buvo manoma, kad Aljansas turėtų siekti stiprinti antžeminius oro stebėjimo pajėgumus, papildytus, jei įmanoma, kitomis jau veikiančiomis ir oro žvalgybos sistemomis, suderinamomis su naujomis integruotomis sistemomis, priklausančiomis kelioms šalims.
Nuo pat pradžių buvo tikimasi, kad dėl spartaus ekonomikos augimo NATO AGS žemės stebėjimo sistema galės remtis kelių tipų antžeminėmis stebėjimo sistemomis. Atsižvelgiama į visas esamas nacionalines sistemas, galinčias stebėti situaciją. Svarstomos amerikietiškos TIPS sistemos (Transatlantic Industrial Proposed Solution) ar europietiškos versijos, paremtos naujo orlaivio radaro kūrimu, sukūrimo koncepcijos; Europinė iniciatyva vadinasi SOSTAR (Stand off Surveillance Target Acquisition Radar). Tačiau visi šie skirtingų pažiūrų valstybių grupių bandymai kurti naujus pajėgumus nesulaukė pakankamai Šiaurės Atlanto aljanso paramos, kad būtų galima pradėti jų įgyvendinimą. Pagrindinė NATO šalių nesutarimo priežastis buvo pasidalijimas į tas, kurios palaikė JAV radarų programos TCAR (Transatlantic Cooperative Advanced Radar) idėją, ir į tas, kurios reikalavo Europos pasiūlymo (SOSTAR).
1999 m. rugsėjį, netrukus po Lenkijos įstojimo į Šiaurės Atlanto Aljansą, prisijungėme prie plačios NATO šalių grupės, kuri aktyviai rėmė šią svarbią Aljanso iniciatyvą. Tuo metu konfliktas Balkanuose tęsėsi ir buvo sunku atmesti, kad situacija pasaulyje bus laisva nuo tolimesnių krizių ar net karų. Todėl šioje situacijoje tokios galimybės buvo laikomos būtinomis.
2001 m., po teroristinių išpuolių prieš JAV, Šiaurės Atlanto Taryba nusprendė atgaivinti idėją sukurti NATO AGS sistemą, pradėdama visoms valstybėms narėms prieinamą plėtros programą. 2004 m. NATO nusprendė padaryti pasirinkimą, o tai reiškė kompromisą tarp Europos šalių ir JAV pozicijų. Remiantis šiuo kompromisu, buvo priimtas sprendimas kartu sukurti mišrų NATO AGS pilotuojamų ir nepilotuojamų orlaivių parką. NATO AGS oro segmentą turėjo sudaryti Europos pilotuojami orlaiviai Airbus A321 ir žvalgybiniai nepilotuojami orlaiviai, gaminami Amerikos pramonės BSP RQ-4 Global Hawk. NATO AGS antžeminis segmentas turėjo apimti daugybę stacionarių ir mobilių antžeminių stočių, galinčių perduoti duomenis iš sistemos atrinktiems vartotojams.
2007 m. dėl vis mažėjančių Europos šalių gynybos biudžetų NATO šalys nusprendė nutraukti tolesnį gana brangaus mišraus NATO AGS orlaivių platformų parko varianto diegimo darbus, o vietoj to pasiūlė pigesnį ir supaprastintą AGS kūrimo variantą. NATO AGS sistema, kurioje NATO AGS oro segmentas turėjo būti pagrįstas tik patikrintais nepilotuojamais žvalgybiniais lėktuvais, t.y. praktiškai tai reiškė JAV UAV „Global Hawk Block 40“ įsigijimą. Tuo metu tai buvo vienintelis visiškai veikiantis bepilotis orlaivis NATO šalyse, kurios buvo priskirtos didžiausiai NATO III klasei, be didelio aukščio, ilgaamžiškumo (HALE). ) kategorija ir susijęs MP radaras -RTIP (Multi Platform Radar Technology Insertion Program).
Gamintojo teigimu, radaras galėjo aptikti ir sekti mobilius antžeminius taikinius, sudaryti reljefo žemėlapius, taip pat stebėti oro taikinius, įskaitant mažo aukščio sparnuotąsias raketas, bet kokiomis oro sąlygomis, dieną ir naktį. Radaras yra pagrįstas AESA (Active Electronics Scanned Array) technologija.
2009 m. vasario mėn. vis dar programoje dalyvaujančios NATO valstybės narės (ne visos) pradėjo NATO AGS PMOU (Programos supratimo memorandumo) susitarimo memorandumo pasirašymo procesą. Tai buvo dokumentas, dėl kurio susitarė NATO šalys (taip pat ir Lenkija), kurios nusprendė aktyviai palaikyti šią iniciatyvą ir dalyvauti įsigyjant naujai sąjunginei sistemai reikalingą infrastruktūrą.
Tuo metu Lenkija, susidūrusi su ekonomine krize, kuri tų metų pavasarį grėsė jos pasekmėmis, galiausiai nusprendė nepasirašyti šio dokumento ir balandį iš šios programos pasitraukė, nurodydama, kad pagerėjus ekonominei situacijai, galėtų vėl aktyviai remti šias svarbias iniciatyvas. Galiausiai 2013 m. Lenkija grįžo į vis dar programoje dalyvaujančių NATO šalių grupę ir, būdama penkioliktoji iš jų, nusprendė kartu užbaigti šią svarbią Šiaurės Atlanto aljanso iniciatyvą. Programoje dalyvavo šios šalys: Bulgarija, Danija, Estija, Vokietija, Lietuva, Latvija, Liuksemburgas, Italija, Lenkija, Čekija, Norvegija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir JAV.
