Frida Kahlo yra menininkė, tapusi popkultūros ikona.

Skausmingas rūstus veidas, melsvai juodi plaukai, supinti kasyčių vainiku, būdingi susilieję antakiai. Be to, stiprios linijos, išraiškingos spalvos, gražūs kostiumai ir augalija, fone gyvūnai. Tikriausiai žinote Fridos portretus ir jos paveikslus. Be galerijų ir parodų, visame pasaulyje žinomo meksikiečių menininko atvaizdą galima rasti plakatuose, marškinėliuose ir krepšiuose. Kiti menininkai kalba apie Kahlo, dainuoja ir rašo apie ją. Koks jo fenomenas? Norint tai suprasti, verta žinoti nepaprastą istoriją, kurią nutapė pats jos gyvenimas.

Meksika su ja puikiai dera

Ji gimė 1907 m. Tačiau kalbėdama apie save 1910-uosius ji pavadino savo gimtadieniu. Kalbama buvo ne apie atjaunėjimą, o apie jubiliejų. Meksikos revoliucijos, su kuria Frida tapatino save, metinės. Taip pat ji norėjo pabrėžti, kad yra gimtoji meksikietė ir ši šalis jai artima. Ji vilkėjo tautiniais kostiumais ir tai buvo jos kasdienė apranga – spalvinga, tradicinė, su raštuotomis suknelėmis ir sijonais. Ji išsiskyrė iš minios. Ji buvo ryškus paukštis, kaip jos mylimos papūgos. Ji visada buvo apsupta gyvūnų ir jie, kaip augalai, dažnai atsirasdavo jos paveiksluose. Taigi, kaip ji pradėjo piešti?

Skausmu paženklintas gyvenimas

Nuo vaikystės ji turėjo sveikatos problemų. Kai jai buvo 6 metai, jai buvo diagnozuotas poliomielitas. Ji kovojo su skausmu kojose, šlubavo, bet visada buvo stipri. Ji žaidė futbolą, boksavosi ir žaidė daug vyriškomis laikomų sporto šakų. Jai tokio išsiskyrimo nebuvo. Ji laikoma menininke feministe, kuri kiekviename žingsnyje rodė, kad jai kaip moteriai nieko nėra neįmanomo.

Kovinių jėgų jai nepritrūko ir po paauglystėje patirtos nelaimės. Tada jos šalyje atsirado naujoviški tiems laikams mediniai autobusai. Vieną iš jų vairavo mūsų būsimasis dailininkas, kai įvyko avarija. Automobilis susidūrė su tramvajumi. Frida gavo labai rimtų sužalojimų, jos kūną pervėrė metalinis strypas. Jai nebuvo suteikta galimybė išgyventi. Keliose vietose lūžo stuburas, lūžo raktikaulis ir šonkauliai, sutraiškyta pėda... Jai buvo atlikta 35 operacija, ji ilgai gulėjo nejudėjusi – viskas sugipsuota – ligoninėje. Tėvai nusprendė jai padėti – užmušti nuobodulį ir atitraukti dėmesį nuo kančios. Ji turi piešimo reikmenis. Viskas pritaikyta prie jos gulimos padėties. Mamos pageidavimu ant lubų taip pat buvo sumontuoti veidrodžiai, kad Frida galėtų stebėti ir piešti save gulinčią (taip pat dažė tinką). Iš čia jos vėlesnė aistra autoportretams, kuriuos ji įvaldė iki tobulumo. Tada ji atrado savo aistrą tapybai. Savo meilę menui ji patyrė nuo mažens, kai su tėvu grafu lankėsi fotolaboratorijoje, padėdama jam kurti nuotraukas, kurias ji žiūrėjo su dideliu malonumu. Tačiau vaizdų kūrimas pasirodė svarbesnis dalykas.

Dramblys ir balandis

Po ilgų mėnesių ligoninėje ir dar ilgesnės reabilitacijos Frida atsistojo. Šepečiai tapo nuolatiniu daiktu jos rankose. Tapyba buvo jos naujas užsiėmimas. Ji paliko medicininį išsilavinimą, kurį įgijo anksčiau, o tai buvo tikras moters žygdarbis, nes šioje srityje mokėsi ir dirbo daugiausia vyrai. Tačiau meniška siela leido save pajusti ir kelio atgal nebuvo. Laikui bėgant Kahlo nusprendė patikrinti, ar jos paveikslai tikrai geri. Ji kreipėsi į vietinį menininką Diego Riviera, kuriam parodė savo darbus. Daug vyresnis, labiau patyręs menininkas džiaugėsi ir paveikslais, ir jų jaunu, drąsiu autoriumi. Juos taip pat vienijo politinės pažiūros, meilė visuomeniniam gyvenimui ir atvirumas. Pastaroji reiškė, kad įsimylėjėliai gyveno labai intensyvų, aistringą, bet ir audringą gyvenimą, kupiną meilės, kivirčų ir pavydo. Rivjera garsėjo tuo, kad tapydamas moteris (ypač nuogas) turėjo nuodugniai atpažinti savo modelį... Sakoma, kad Frida jį apgaudinėjo ir su vyrais, ir su moterimis. Diego prieš pastarąjį užmerkė akis, tačiau Fridos romanas su Leonu Trockiu jam buvo stiprus smūgis. Nepaisant pakilimų ir nuosmukių bei to, kaip juos suvokė kiti (jie sakė, kad ji kaip balandis – švelni, miniatiūrinė, o jis – kaip dramblys – didelis ir senas), jie susituokė ir dirbo kartu. Ji jį nepaprastai mylėjo ir buvo jo mūza.

Jausmų menas

Meilė tapytojui atnešė ir daug kančių. Svajonių vaikelio jai taip ir nepavyko pagimdyti, nes nelaimės sunaikintas kūnas to padaryti neleido. Po vieno persileidimo ji išliejo savo skausmą ant drobės – sukurdama garsųjį paveikslą „Henry Ford Hospital“. Daugelyje kitų kūrinių ji buvo įkvėpta dramatiškų istorijų tiek iš savo gyvenimo (paveikslas „Autobusas“), tiek iš Meksikos ir jos žmonių istorijos („Keli maži smūgiai“).

Nebuvo lengva gyventi su vyru, menininku – laisva dvasia. Viena vertus, tai atvėrė duris į didįjį meno pasaulį. Jie keliavo kartu, susidraugavo su žinomais menininkais (Picasso įvertino Fridos talentą), rengė jų parodas didžiuosiuose muziejuose (Luvras nusipirko jos kūrinį „Frama“ ir tai buvo pirmasis meksikiečių paveikslas Paryžiaus muziejuje), bet, kita vertus, Diego ranka sukėlė jai didžiausią skausmą. Jis apgaudinėjo ją su savo jaunesne seserimi. Frida skandino savo nuoskaudas alkoholyje, trumpalaikėse meilėse ir kūrė labai asmeniškus įvaizdžius (tarp jų ir garsiausią autoportretą „Du Fridos“ – kalbant apie jos dvasinę ašarą). Ji taip pat nusprendė išsiskirti.

Meilė iki kapo

Po metų, negalėdami gyventi vienas be kito, Diego ir Kahlo vėl susituokė. Tai vis dar buvo audringi santykiai, tačiau 1954 m., kai menininkė susirgo ir pajuto jos mirtį, jie labai suartėjo. Nežinia, ar ji mirė nuo plaučių uždegimo (tokia oficiali versija), ar vyras padėjo (žmonos prašymu) palengvinti kančias suleisdamas didelę vaistų dozę. O gal tai buvo savižudybė? Juk nei skrodimas nebuvo atliktas, nei priežastis niekas netyrė.

Bendra Fridos ir Diego paroda pirmą kartą buvo surengta po mirties. Tada Rivera suprato, kad Kahlo buvo jo gyvenimo meilė. Menininkės namas La Casa Azul (mėlynasis namas) Coyacan mieste, kuriame ji gimė, buvo įrengtas kaip muziejus. Vis daugiau galerijų reikalavo Fridos darbo. Kryptis, kuria ji tapė, buvo paskelbta kaip neomeksikietiškas realizmas. Šalis įvertino jos aistrą patriotizmui, vietinės kultūros propagavimui, o pasaulis norėjo daugiau sužinoti apie šią stiprią, talentingą ir nepaprastą moterį.

Frida Kahlo – popkultūros vaizdai

Netgi Friedui gyvuojant, be kita ko, du viršeliai prestižiniame žurnale „Vouge“, kuriame vis dar pasirodo didžiausios kultūros žvaigždės. 1937 m. ji turėjo seansą amerikietiškame leidime, o po dvejų metų – prancūzų (dėl jos atvykimo į šią šalį ir kūrinių pasirodymo Luvre). Žinoma, ant viršelio Kahlo pasirodė su spalvingais meksikietiškais drabužiais, su gėlėmis ant galvos ir su prabangiais putojančiais auksiniais papuošalais.

Po jos mirties, kai visi pradėjo kalbėti apie Fridą, jos darbai ėmė įkvėpti kitus menininkus. 1983 m. Meksikoje įvyko pirmojo filmo apie tapytoją „Frida, natūralus gyvenimas“ premjera, kuri sulaukė didžiulės sėkmės ir sukėlė vis didesnį susidomėjimą tituliniu veikėju. 1991 m. JAV buvo pastatyta opera „Frida“, kurią aranžavo Robertas Xavieras Rodriguezas. 1994 m. amerikiečių muzikantas Jamesas Newtonas išleido albumą „Suite for Frida Kahlo“. Kita vertus, menininko paveikslas „Sulaužyta kolona“ (tai reiškia korsetą ir standiklius, kuriuos tapytojas turėjo dėvėti po avarijos) įkvėpė Jeaną Paulą Gaultier sukurti kostiumą Milai Jovovich filme „Penktasis elementas“.

2001 metais Fridos portretas pasirodė ant JAV pašto ženklų. Po metų buvo išleistas garsusis filmas „Frida“, kuriame pagrindinį vaidmenį drąsiai atliko Salma Hayek. Šis biografinis spektaklis buvo rodomas ir įvertintas visame pasaulyje. Publika buvo sujaudinta menininkės likimo ir žavėjosi jos paveikslais. Taip pat britų grupės „Coldplay“ muzikantai, įkvėpti Fridos Kahlo įvaizdžio, sukūrė dainą „Viva la Vida“, kuri tapo pagrindiniu albumo singlu „Viva la Vida, arba Death and all jo friends“. Lenkijoje 2017 metais įvyko Jakubo Przebindowskio teatralizuotas pjesės „Frida. Gyvenimas, menas, revoliucija“.

Fridos paveikslas paliko pėdsaką ne tik kultūroje. 6 m. liepos 2010 d., menininkės gimimo dieną, „Google“ į savo logotipą įtraukė Fridos atvaizdą, kad pagerbtų jos atminimą, ir pakeitė šriftą į panašų į menininkės stilių. Tuomet Meksikos bankas išleido 500 pesų banknotą su priekine puse. Fridos personažas pasirodė net vaikiškoje pasakoje „Coco“.

Jos istorijos buvo aprašytos daugelyje knygų ir biografijų. Meksikietiški stiliai ėmė atsirasti ir kaip karnavaliniai kostiumai, o tapytojo paveikslai tapo plakatų, dalykėlių ir namų puošybos motyvais. Tai paprasta, o Fridos asmenybė vis dar žavi ir žavi, o jos originalus stilius ir menas tebėra aktualus. Todėl verta pamatyti, kaip viskas prasidėjo, pamatyti, kad tai ne tik mada, tapyba, bet ir tikra ikona bei herojė.

Kaip jums patinka Fridos paveikslai? Ar žiūrėjote filmus ar skaitėte Kahlo biografiją?