Iranas I amžiaus pirmoje pusėje

Persopolis, 1885 m. pastatytas pabūklas ir vienintelis Persijos laivyno laivas.

Iranas, kažkada žinomas kaip Persija, šimtmečius buvo neturtinga, užsienio kontroliuojama, atsilikusi ir nuskurdusi pusiau kolonijinė šalis civilizuoto pasaulio pakraštyje. Šiandien ji yra dėmesio centre ir meta iššūkį pasaulio tvarkai. Pagrindiniai šio pokyčio supratimo įvykiai įvyko pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais.

Šalis, šiandien žinoma kaip Iranas, tūkstančius metų buvo vadinama Persija. Persija tėra europietiškas vieno iš regionų – Farso – pavadinimas, esantis pietvakarinėje šalies dalyje. Vardas Iranas reiškia „arijų žemė“ ir jį dažniausiai vartojo iraniečiai. 1935 metais šachas Reza Pahlavi paprašė, kad pavadinimas „Iranas“ būtų vartojamas ir užsienio diplomatijoje, ir šis prašymas – gana lėtai – buvo patenkintas.

Generolas Nikolajus Evdokimovas, didysis kunigaikštis Michailas, generolas Dmitrijus Svjatopolkas-Mirskis, 21 m. gegužės 1864 d., netrukus po galutinės pergalės prieš čerkesus. Vėlesniais metais jie įvykdė daugybę perkėlimų, dėl kurių žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir šiandien žinomas kaip čerkesų genocidas.

Gan pamažu, nes 1959 metais kitas šachas Mohammadas Reza Pahlavi vėl pradėjo propaguoti Persijos vardą. Tokį tėvo sprendimą jis laikė rinkodaros klaida, veltui pasmerkusia užmarštin tūkstantmetę tradiciją. Tačiau kai 1979 metais buvo nuverstas šachas ir valdžią užgrobė islamistai, Irano vardas vėl buvo atgaivintas. Šis nomenklatūrinis prieštaravimas turi svarbią politinę reikšmę: pavadinimas „Persija“ reiškia istoriją, tradicijas ir bendradarbiavimą su Europa, o pavadinimas „Iranas“ pabrėžia valstybės nepriklausomybę ir modernumo troškimą. Šiandien pavadinimas „Iranas“ vartojamas politiniame kontekste, o pavadinimas „Persija“ – kultūriniame-istoriniame kontekste.

Iranas, daugiau nei keturis kartus didesnė už Lenkiją, užima 1,6 milijono kvadratinių kilometrų plotą. Gyventojų tankumo žemėlapis primena kruasaną: labiausiai apgyvendinta vakaruose, kiek mažiau – šiaurinėje pasienio juostoje ir pietinėje pakrantėje. Kalnuotuose rytuose gyventojų nedaug. Šalies centras praktiškai negyvenamas, jį užima 800 kilometrų ilgio ir 320 pločio Didžioji druskos dykuma.Šiandien Iranas yra tankiai apgyvendinta šalis – joje gyvena daugiau nei 80 milijonų žmonių – prieš šimtą metų jos gyventojų buvo kelis milijonus. Tai nebuvo ir nėra vienalytė populiacija: persai sudaro apie du trečdalius gyventojų. Didžiausia mažuma yra azerbaidžaniečiai, giminingi su turkais ir gyvenantys Kaukazo pasienyje. Kurdai gyvena netoli Turkijos sienos, o lurai – prie sienos su Iraku. Baluchai gyvena šalies rytuose. Beludžistanas yra padalintas tarp Irano ir Pakistano, o dauguma belučų gyvena Pakistane.

Minėti belučiai, lurai ir kurdai – kaip ir persai – yra panašiomis kalbomis kalbančios Irano tautos. Afganistane gyvenantys tadžikai ir, svarbiausia, puštūnai taip pat yra tokia tauta. Santykiai labai puikūs: kalbininkai negali susitarti, ar dari, elegantiška oficialioji Afganistano kalba, yra atskira kalba, ar tiesiog persų (kuri, savo ruožtu, vadinama persų kalba) tarmė. Tadžikų kalba taip pat laikoma persų kalba, parašyta kirilica.

Irano kalbomis kalba beveik 250 milijonų žmonių, gyvenančių žemėse, besitęsiančiose nuo Viduržemio jūros pakrantės iki vakarinių Indijos ir Kinijos sienų. Šios žemės yra persų kultūrinės įtakos jau vien dėl to, kad šimtmečius persų (senoji persų) kalba regionui buvo tokia pati, kaip lotynų kalba Europai. Persų abėcėlės žinios yra ne mažiau paplitusios. „Pano Irano kultūrinės bendruomenės“ idėja vis dar gyva, o ne „Pan Irano politinė bendruomenė“. Idėja sukurti „Didįjį Iraną“ žlugo pralaimėjus Persijos valstybei XIX amžiuje, o šiandien tai geriausiu atveju kaimynų baimė, o ne tikroji iraniečių ideologija.

Mažoji Persija didžiajame jėgų žaidime

1501 m. Safavidų dinastija užgrobė valdžią Iranui, kuri privertė savo pavaldinius priimti šiitų islamo versiją. Tai buvo vėlesnių konfliktų su sunitais, tai yra, didžiąja dalimi islamo pasaulio, priežastis. Persijai nepasisekė karai ir vėliau prarado provincijas: Mesopotamiją XNUMX amžiuje turkai, Chorasaną XNUMX a. uzbekams ir XNUMX amžiaus pradžioje Kaukazą rusams.

Tuo metu, kai 1813 m. Rusija padalijo Azerbaidžaną, rusai ir britai varžėsi dėl įtakos Vidurinėje Azijoje. Vėliau tai buvo pavadinta „didžiuoju žaidimu“. Rusija norėjo patekti į Indijos vandenyno pakrantę, kad galėtų patekti į atvirą jūrą ir pasaulinę prekybą, o Didžioji Britanija norėjo tam užkirsti kelią.

Nepaisant pralaimėjimų, Persija buvo pripažinta stipria valstybe ir net vietine galia, rimta politine žaidėja ir turėjo didelę įtaką savo kaimynams: 1739 metais persai užkariavo ir apiplėšė Indijos Delį. XIX amžiaus antroje pusėje idėjos apie Persijos galią pasirodė esąs kliedesys. 1856 metais persai bandė atgauti maištaujančio Herato miesto kontrolę. Heratas kreipėsi pagalbos į Britaniją. Britai išsilaipino Persijos pakrantėje ir privertė Teheraną atsisakyti savo teritorinių ambicijų tiek vakariniuose Persijos pakraščiuose (tai yra Afganistane), tiek Persijos įlankos salose. Heratas tapo Afganistano dalimi.

Maždaug tuo pačiu metu Persija buvo priversta nustoti teikti pagalbą musulmonų tautoms, kurios kovojo prieš karalių. 1864 metais rusai galutinai palaužė čerkesų pasipriešinimą Šiaurės Kaukaze. Šiandien čerkesų nebėra: jie buvo išvaryti iš Rusijos imperijos, o žiaurus valymas privedė prie šimtų tūkstančių, o gal net milijono žmonių mirties. Dauguma tremtinių atsidūrė Turkijoje, tačiau dalis – Persijoje.

1873 metais caro kariuomenė užkariavo Uzbekistano Khivos ir Bucharos chanatus, esančius rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. Nepaisant uzbekų raginimų įsikišti, persai buvo tiesiog bejėgiai stebėtojai. Būtent tada „Didžiojo Irano“ idėja galutinai žlugo – pirmiausia Persijos kaimynai nustojo ja tikėti. Taip pat šalies viduje „paniranizmą“ pradėjo keisti „panislamizmas“, t.y. būtinybė sukurti visų musulmonų bendruomenę, nepaisant tautybės.

1880 metais britai pavergė Afganistaną, dėl kurio kartu su Karališkojo laivyno dominavimu jūroje visa pietinė ir rytinė Persijos siena tapo siena su Didžiąja Britanija. Visa šiaurinė Persijos siena tuomet buvo siena su Rusija. Šioje jėgų pusiausvyroje Persija neturėjo daug erdvės manevruoti.