Juke - naujas iš Nissan
Naujausias „Nissan“ kūrinys „Juke“ debiutavo Ženevoje 2010 m. Jo prototipas buvo pavadintas Qazana. Jau kelias savaites į Frankfurtą prie Maino renkasi žurnalistai iš viso pasaulio susipažinti su naujais „Nissan“ dizainerių darbais.
Aš, kaip vienas pirmųjų Nissan klientų, taip pat buvau pakviestas susipažinti su šio originalaus automobilio savybėmis. Be manęs ir mano bendražygio, pristatyme dalyvavo pora iš Prancūzijos ir žurnalistų komanda iš Rusijos.
Atvykus mumis pasirūpino Nissan komanda. Kai mus paėmė oro uosto viešbutyje, iškart gavome automobilio raktelius. Galbūt raktai nėra tinkamas žodis, nes tai buvo tik pultelis, kurį užteko turėti kišenėje, o pats automobilis užsiveda mygtuku. Pirmas įspūdis buvo teigiamas – išoriškai automobilis atrodo įspūdingai: raumeningas siluetas ant didelių plačių ratų. Nuožulni stogo linija žada daug vairavimo malonumo. Stulpelyje paslėpta bagažinės rankena iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip grynakraujis kupė.
Bandomojo modelio interjeras turėjo tunelinį dangtelį ir pilkas šonines plokštes, kurios kartu su tamsintais galiniais stiklais padarė pakankamai tamsų, bet visai ne niūrų. Vairavimo padėtis yra vidutiniškai aukšta – išvaizda gali rodyti aukštesnę vairavimo padėtį. Mano ūgio (175 cm) žmogui įlipti ir išlipti nebuvo sunku.
Pirmasis mūsų kelionės etapas buvo apie 100 km ilgio ir ėjo įvairiu maršrutu iki Vysbadeno. Pakuojant bagažą paaiškėjo, kad pasielgėme teisingai, kad jų nepasiėmėme per daug - bagažo skyrius erdvumu nenusižengia, tik sulankstytas galines sėdynes galima džiaugtis gana erdvia erdve. Laimei, tai daroma greitai ir lengvai.
Bandomasis automobilis turėjo 1.5 dCi variklį tiesiai iš „Renault“. Vokietijos trasoje dėl mažos talpos jis elgėsi gana gyvai. Įsibėgėjimas ir lenkimas 150 km/h greičiu jam daug pastangų nepridėjo, o vairavimo kultūra buvo TDI golfo lygio, o tai visai neblogai, nors kartais pasigirsta būdingas beldimas. Laimei, aiškiai girdimas malonus turbinos šnypštimas kompensavo smulkius trūkumus.
Kažkuriuo metu autobanoje susidūrėme su spūstimi, todėl pavyko susipažinti su borto kompiuterio funkcijomis – nauja sistema, dizainerių pavadinta I-CON, t.y. integruotas valdymas. Jis leidžia lengvai ir įskaitomai reguliuoti oro kondicionavimo nustatymus arba vieną iš trijų važiavimo režimų – Eco, Normal ir Sport. Dyzelinėje versijoje „Sport“ nustatymas keičia tik vairo pasipriešinimą, benzininėse versijose jis taip pat atsakingas už tai, kaip mūsų „Juke“ reaguoja į stipresnį akceleratoriaus pedalo paspaudimą. Virš I-CON skydelio yra didelis, aiškus ir lengvai suprantamas ekranas, kuris, priklausomai nuo vairuotojo valios, rodo GPS sistemos informaciją arba radijo ir Bluetooth sistemos parinktis.
Šio automobilio vikrumas ir trasos grožis kėlė šypseną iki pat Vysbadeno. Paprastam vairuotojui labai patinka vairuoti naująjį „Nissan“. Plačios patogios sėdynės gerai išlaiko vairuotoją vietoje, platus tunelis šį įspūdį tik sustiprina.
Antrasis etapas iš Vysbadeno restorano, kuriame galėjome atsipalaiduoti prie kavos puodelio ir pyragaičių, leido geriau suprasti „Juke“ vairavimo savybes. Jis vedė vingiuotais keliais, vedančiais per kalvas. „Nissan“ inžinieriai, atsakingi už pakabos derinimą, atliko tikrai neblogą darbą – automobilis kietas, posūkiuose nešokinėja, bet ir nėra standus, o važiavimu vis tiek gali mėgautis tiek keleivis, tiek vairuotojas. Įtempti posūkiai dideliu greičiu yra saugūs, didelės įkalnės – labai smagu, o „Sport“ režimas leidžia valdyti tikslią ir emocingą. Nuvažiavę 223 kilometrus „Nissan Juke“, išėjome nusivylę, kad tai kelio pabaiga…
Vakare, įsiregistravę ir trumpam pailsėję prabangiame viešbutyje, buvome pakviesti į oficialų spaudos pristatymą ir banketą, kuris vyko Frankfurto pramoniniame rajone įsikūrusioje konferencijų studijoje.
Antroji mūsų vizito Frankfurte diena mus pasitiko lietumi ir apsiniaukusiu dangumi. Nepaisant to, mielai įlipome į prieš dieną sutiktą kūdikį. Tačiau šį kartą galėjome važinėti po miestą su benzinine versija. Dvidešimt kilometrų palei upę ir tarp didelių krantų praskriejo labai greitai. Greičiausiai dėl to, kad 20 litrų darbinio tūrio variklis, sustiprintas turbokompresoriaus, ir įtrauktas „Sport“ režimas šiek tiek paraudo vairavimą šiuo subkompaktu. Tuščiąja eiga variklis dirba taip tyliai, kad to automobilio viduje beveik nesigirdi. Tik stipriau paspaudus dujų pedalą jis maloniai murkia. Šios versijos vairavimas visiškai skiriasi nuo dyzelino. Automobilis akimirksniu reaguoja į dujas, pavarų perjungimas mechaninėje pavarų dėžėje yra tikslus ir greitas dėl nedidelės sankabos pedalo eigos. Plačios padangos užtikrina reikiamą sukibimą, o automobilio gabaritai leidžia „įsispausti“ į daugybę miesto vietų, kur kiti negali.
Grįžus beliko padaryti kelias atsisveikinimo nuotraukas, apsikeisti kontaktais su naujais pažįstamais, išsiregistruoti iš viešbučio ir vykti į oro uostą naujuoju Murano dyzelinu, šį kartą tik kaip keleiviai.
Mano požiūriu, „Nissan“ atliko puikų darbą. Įkyrus kūnas, kupinas aštrių linijų, patraukia visų dėmesį. Ne kartą traukdavome praeivių žvilgsnius, o keleiviai ir kitų automobilių vairuotojai mojuodami pasitikdavo šviesomis. Abejingai pravažiuoti pro šį automobilį neįmanoma. Čia rasite ką nors kiekvienam – estetą džiugins detalumo lygis, sportiškos nuojautos turintį vairuotoją – benzininės versijos su turbokompresoriumi charakteristikos, o ekonomiškumo žinovus turėtų sudominti dyzelinė versija. Viena vertus, automobilio dydis leidžia jį lengvai perkelti mieste, kita vertus, automobilis nėra toks ribotas, kaip įprastas miesto transportas. Juke sujungia geriausias skirtingų segmentų automobilių savybes, tačiau nepadaugina jų trūkumų. Gal kažkam pagaliau pavyko sukurti tikrą krosoverį?
