Raudonosios armijos vykdomas Baltijos valstybių išvadavimas, 2 dalis
SS kariai pakeliui į priešakinę gynybos liniją Kuršų kišenėje; 21 metų lapkričio 1944 d
3 m. rugsėjo 21 d. 1944-iojo Baltijos fronto kariai, pasinaudoję Leningrado fronto sėkme, baigė priešo gynybos proveržį iki viso taktinio gylio. Iš tiesų, padengę Narvos operatyvinės grupės traukimąsi Rygos link, vokiečių reidai priešais Maslennikovo frontą patys užleido savo pozicijas – ir labai greitai: sovietų kariuomenė juos persekiojo automobiliais. Rugsėjo 23 d. 10-ojo tankų korpuso rikiuotės išlaisvino Valmieros miestą, o kairiajame fronto sparne veikusi generolo Pavelo A. Belovo 61-oji armija pasitraukė į Smiltenės miesto rajoną. Jo kariai, bendradarbiaudami su generolo S. V. Roginskio 54-osios armijos daliniais, užėmė Cesių miestą prieš rugsėjo 26 d.
2. Prieš tai Baltijos frontas prasiveržė per Cesių gynybos liniją, tačiau jo judėjimo tempas neviršijo 5-7 km per dieną. Vokiečiai nebuvo nugalėti; jie atsitraukė tvarkingai ir sumaniai. Priešas atšoko atgal. Kol vieni kariai laikė savo pozicijas, kiti traukėsi ir ruošė naujas. Ir kiekvieną kartą turėjome iš naujo pralaužti priešo gynybą. O be jo mūsų akyse subyrėjo menkos šovinių atsargos. Kariuomenės buvo priverstos prasiveržti siaurose – 3-5 km pločio – vietose. Padaliniai padarė dar mažesnes spragas, į kurias iškart buvo įvestos antrosios atakos. Šiuo metu jie išplėtė proveržio frontą. Paskutinę kovų dieną žygiavo dieną naktį... Palaužęs stipriausią priešo pasipriešinimą, 2-asis Baltijos frontas pamažu artėjo prie Rygos. Kiekvieną etapą pasiekėme su didelėmis pastangomis. Tačiau pranešdamas vyriausiajam vyriausiajam vadui apie operacijų Baltijos šalyse eigą, maršalas Vasilevskis tai aiškino ne tik sunkiomis reljefo sąlygomis ir nuožmiu priešo pasipriešinimu, bet ir tuo, kad frontas buvo menkai apsaugotas. manevruodamas pėstininkus ir artileriją, jis sutiko su kariuomenės skoniu judėti keliais, nes pėstininkų junginius laikė rezerve.
Bagramyano kariuomenė tuo metu atremdavo generolo Routh 3-osios tankų armijos kontratakas. Rugsėjo 22 d. 43-iosios armijos kariams pavyko atstumti vokiečius į šiaurę nuo Baldonės. Tik 6-osios gvardijos armijos, sustiprintos 1-uoju tankų korpusu ir dengiančioje fronto smogiamosios grupės kairįjį sparną, zonoje, artėjant prie Rygos iš pietų, priešui pavyko įsiveržti į sovietų kariuomenės gynybą iki š. 6 km.
Iki rugsėjo 24 d. prieš kairįjį Leningrado fronto sparną veikę vokiečių kariuomenės būriai pasitraukė į Rygą, kartu stiprėdami Moonsund salose (dabar – Vakarų Estijos salynas). Dėl to Šiaurės armijos grupės frontas, kuris dar buvo susilpnėjęs mūšiuose, tačiau visiškai išlaikęs savo kovinį pajėgumą, buvo sumažintas nuo 380 iki 110 km. Tai leido jo vadovybei žymiai sugriežtinti kariuomenės grupavimą Rygos kryptimi. 105 kilometrų „Sigulda“ linijoje tarp Rygos įlankos ir šiaurinio Dvinos kranto gynėsi 17 divizijų, o maždaug tame pačiame fronte į pietus nuo Dvinos iki Aukos - 14 divizijų, iš jų trys tankų divizijos. Su šiomis pajėgomis, užimdama anksčiau parengtas gynybines pozicijas, vokiečių vadovybė ketino sustabdyti sovietų kariuomenės veržimąsi, o nesėkmės atveju išvesti armijos grupę Šiaurės į Rytų Prūsiją.
Rugsėjo pabaigoje devynios sovietų armijos pasiekė „Siguldos“ gynybos liniją ir ten laikėsi. Nugalėti priešų grupės nepavyko ir šį kartą, rašo generolas Štemienko. – Kova ji pasitraukė į anksčiau paruoštą liniją, 60-80 km nuo Rygos. Mūsų kariai, susitelkę ties Latvijos sostinės prieigose, tiesiogine prasme kramtė priešo gynybą, metodiškai metras po metro jį stumdami atgal. Toks veiklos tempas nežadėjo greitos pergalės ir mums asocijavosi su dideliais nuostoliais. Sovietų vadovybė vis labiau suprato, kad nuolatiniai frontiniai puolimai dabartinėmis kryptimis atneša tik padidintus nuostolius. Vyriausiosios vyriausiosios vadovybės štabas buvo priverstas pripažinti, kad operacija prie Rygos vystosi prastai. Todėl rugsėjo 24 dieną buvo nuspręsta pagrindines pastangas nukreipti į Šiaulių kraštą, ko Bagramyanas prašė dar rugpjūtį, ir smogti Klaipėdos kryptimi.
