„Goodbye Hello Kitty“ arba „Yamaha MT-03“ „Tina's Experience“
Mėgstu japonų kultūrą, jau du kartus buvau Tekančios saulės šalyje, todėl įtariu, kad šūkis yra savo vietoje. Bet ne todėl, kad tai būtų kažkokia serganti tamsių žmonių, kurie retai šypsosi, kultūra. Priešingai, Japonijoje šypsotis yra norma, o keturiasdešimtmetės ir vyresnės merginos vis dar kikena iš kiekvienos smulkmenos. Tačiau japonai turi tamsiąją pusę, kuri pasireiškia „dieną“ prasidėjus nakčiai. Šia prasme aš suprantu ir plieninio žvėries, kuriuo lenktyniaudavau nuo sutemų iki aušros, aštrumą – kaip tamsos manifestą ant dviejų ratų, kurių ergonomika leidžia tvirtai jį apkabinti kojomis (raumeningas priekis, minimalistinis galas) ir susilieti su juo, kaip su tamsa. Atsisveikink, Hello Kitty, atėjo naktis ir aš laukiau. Taip patinka. Noriu iškeisti savo rožinę motociklininko striukę į juodą odinę. Noras instinktyvus, bet man taip veikia „Yamaha“, kaip vadina mano draugas katalonas.
Kelių kariui, kuris taip pat gali važiuoti su A2 vairuotojo pažymėjimu ir yra sukurtas pagal YZF-R3 modelį, dizaineriai šiek tiek pakėlė vairą, pašalino daug svorio, sugrąžino pedalus ir taip sukūrė sėdimą padėtį, kuri yra nieko kito, pasiruošęs šokti į tamsą.. Vairuojant „Yamaha“ niekada nebūna mieguistas, nors iš vairuotojo nereikalaujama daug, nesvarbu, ar tai būtų motociklininko patirtis, ar didvyriškumas. Jis lengvas, lengvai valdomas, turi minkštą sankabą, greitą greičių dėžę, savo klasėje pirmaujantį sukimo momentą ir vikrų variklį. Ji nuvažiuoja tik kelis metrus pirma pavara, yra nugalėtoja miesto gatvėse tarp trečios ir ketvirtos, čempionė siauruose posūkiuose, o greitkelyje atrodo užtikrintai. Tai tiesa, „Yamaha“ vinjetavau ir, nepaisant daugelio kolegų žurnalistų, abejojančių MT-03 vairavimu, sprendimų, užklydau į keletą mokesčių stočių. Galbūt padeda tai, kad sveriu 55 svarus, bet dienos pabaigoje tai yra mano išbandymas. „Yamahata“ yra universali, originali, pakankamai fenomenali, ir aš už tai stoviu.
Tekstas: Tina Torelli
Nuotrauka: Petras Kavčičius
