Opel Frontera – kone „roadster“ už priimtiną kainą

Atrodo įdomiai, neblogai važiuoja, tiek asfaltu, tiek miške, purvinu keliu, prižiūrėtas, nesukelia problemų, o tuo pačiu leidžia mėgautis universalaus automobilio pakeitimu. Opel Frontera – vokiškas „visureigis“, pagamintas ant japoniškos važiuoklės ir pagamintas Didžiosios Britanijos Lutone, didžiausio pasaulyje finansų centro – Londono – „priemiestyje“. Vos už kelis – kelis tūkstančius zlotų galima įsigyti prižiūrėtą automobilį, kuris tuo pačiu atrodo gana įdomiai. Tai verta?

„Frontera“ yra „Opel“ kelių ir visureigių modelis, pristatytas 1991 m. Pirmoji automobilio karta buvo gaminama iki 1998 metų, vėliau 1998 metais ją pakeitė modernizuotas Frontera B modelis, kuris buvo gaminamas iki 2003 metų.

„Frontera“ yra automobilis, kuris „Opel“ salonuose pasirodė bendradarbiaujant GM ir Japonijos „Isuzu“. Tiesą sakant, terminas „bendradarbiavimas“ šių dviejų įmonių kontekste yra savotiškas piktnaudžiavimas – juk GM turėjo kontrolinį „Isuzu“ akcijų paketą ir iš tikrųjų laisvai naudojosi Azijos gamintojo technologiniais pasiekimais. Taigi Frontera modelis iš japoniško modelio (Isuzu Rodeo, Isuzu Mu Wizzard) pasiskolino ne tik kėbulo formą, bet ir grindų plokštės bei transmisijos dizainą. Tiesą sakant, „Fronter“ modelis yra ne kas kita, kaip „Isuzu Rodeo“ su „Opel“ ženkleliu ant variklio dangčio.

Po beveik 4.7 m dydžio automobilio gaubtu galėjo veikti vienas iš keturių benzininių agregatų: 2.0 l – 116 AG, 2.2 l – 136 AG, 2.4 l – 125 AG. (modernizuoti nuo 1998 m.) ir 3.2 l V6 su 205 AG. Kalbant apie vairavimo malonumą, neabejotinai laimi japoniškas šešių cilindrų agregatas – ramus „SUV“ su šiuo agregatu po variklio dangčiu iki 100 km/h įsibėgėja vos per 9 sekundes. Tačiau, kaip sako patys naudotojai, tokio tipo automobilio atveju tokios degalų sąnaudos neturėtų nieko per daug nustebinti. Mažesni jėgos agregatai, ypač gana silpni 14 arklio galių „dviejų raidžių“, veikiau ramaus nusiteikimo žmonėms – pakinktų gerokai mažiau nei versijai su V100, bet vis tiek nepakanka.

Po automobilio gaubtu galėjo dirbti ir dyzeliniai varikliai: iki 1998 metų tai buvo 2.3 TD 100 AG, 2.5 TDS 115 AG varikliai. ir 2.8 TD 113 AG Po modernizavimo senos konstrukcijos buvo pašalintos ir pakeistos modernesniu, 2.2 litro tūrio ir 116 AG galios agregatu. Tačiau, kaip rodo praktika, nė vienas dyzelinis agregatas nėra pernelyg ilgaamžis, o atsarginių dalių kainos yra neproporcingai didelės. Seniausias, 2.3 TD 100 KM, variklis šiuo požiūriu yra ypač blogas ir ne tik sunaudoja degalus, bet ir labai dažnai yra linkęs į brangiai kainuojančius gedimus. Šiuo atžvilgiu benzininiai agregatai yra daug geresni.

Frontera - automobilis su dviem veidais - prieš modernizavimą erzino siaubingu meistriškumu ir tyčia pasikartojančiais defektais, po modernizavimo stebina visai neblogu išgyvenamumu ir priimtinu visureigiu. Tačiau visų pirma „Opel“ „bekelės“ modelis yra idealus pasiūlymas aktyviems žmonėms, mėgstantiems poilsį lauke, susižavėjusiems laukine gamta ir gamta. Dėl palyginti žemos kainos Fronter pasirodė esąs įdomus pasiūlymas žmonėms, norintiems pradėti savo nuotykius bekelėje. Ne, ne – tai jokiu būdu ne visureigis, tačiau dėl didelio kėbulo tvirtumo dėl to, kad jis montuojamas ant rėmo ir gana efektyvi keturių varančiųjų ratų pavara (montuojama ant galinės ašies + pavarų dėžė) tai palengvina. palikti sukietėjusius ortakius, nebijant įklimpti netyčia „baloje“.

Nuotr. www.netcarshow.com