Pėsčiasis kelyje. Vairavimo principai ir saugos sistemos
Ruduo ir žiema yra sunkūs sezonai ne tik vairuotojams. Tokiu atveju pėstiesiems taip pat kyla didesnė rizika. Dėl dažno lietaus, rūko ir greitai temstant jie tampa mažiau matomi.
Vairuotojai su pėsčiųjų eismu susiduria daugiausia mieste. Pagal Kelių eismo įstatymą pėstieji gali pereiti į kitą kelio pusę specialiai tam skirtose vietose, tai yra pėsčiųjų perėjose. Pagal taisykles pėstieji pažymėtoje perėjoje turi pirmenybę prieš transporto priemones. Tokiu atveju draudžiama žengti tiesiai prieš važiuojančią transporto priemonę. Priešingai, vairuotojas privalo būti itin atsargus artėdamas prie pėsčiųjų perėjos.
Taisyklės leidžia pėstiesiems kirsti kelią ne perėjoje, jei atstumas iki artimiausios tokios vietos viršija 100 metrų. Tačiau prieš tai darydamas jis turi įsitikinti, kad gali tai padaryti laikydamasis saugos taisyklių ir netrukdys transporto priemonių judėjimui bei staigiai stabdomiems vairuotojams. Pėsčiasis privalo duoti kelią transporto priemonėms ir pereiti į priešingą kelio kraštą trumpiausiu keliu, statmenu kelio ašiai.
Tačiau pėstieji sutinka pėsčiuosius ne tik mieste, bet ir už gyvenviečių ribų esančiuose keliuose.
– Jei nėra šaligatvio, pėstieji gali judėti kairiąja kelio puse, todėl matys iš priešingos pusės atvažiuojančius automobilius, – aiškina Radosław Jaskulski, „Skoda Auto Szkoła“ instruktorius.
Pėstieji, važiuojantys keliu už gyvenviečių, ypač rizikuoja naktį. Tada vairuotojas gali to nepastebėti. Daugelis pėsčiųjų nesuvokia, kad automobilio žibintai ne visada apšviečia žmogų, vilkintį tamsiais drabužiais. O jei prie jūsų važiuoja kita transporto priemonė ir net su gerai išdėstytais žibintais, tai važiuojamosios dalies pakraštyje esantis pėsčiasis tiesiog „išnyksta“ žibintuose.
– Todėl, siekiant padidinti saugumą, nustatyta prievolė pėstiesiems sutemus kelyje naudoti šviesą atspindinčius elementus ne gyvenvietėse. Naktį vairuotojas iš maždaug 40 metrų atstumo mato pėsčiąjį tamsiu kostiumu. Tačiau jei ant jo yra šviesą atspindinčių elementų, jis tampa matomas net iš 150 metrų atstumo, pabrėžia Radoslavas Jaskulsky.
Taisyklės numato išimtį: sutemus pėstysis gali judėti už gyvenvietės ribų be šviesą atspindinčių elementų, jei yra tik pėstiesiems skirtame kelyje arba šaligatviu. Gyvenamosiose zonose atšvaitų nuostatos netaikomos – ten pėstieji naudojasi visu keliu ir turi pirmenybę prieš transporto priemones.
Automobilių gamintojai taip pat ieško pėsčiųjų saugumo, kurdami specialias apsaugos sistemas pažeidžiamiausiems eismo dalyviams. Anksčiau tokie sprendimai buvo naudojami aukštesnės klasės transporto priemonėse. Šiais laikais jų galima rasti ir populiarių markių automobiliuose. Pavyzdžiui, „Karoq“ ir „Kodiaq“ modelių „Skoda“ standartiškai aprūpinta „Peestrian Monitor“ sistema, tai yra, pėsčiųjų apsaugos sistema. Tai avarinio stabdymo funkcija, kuri naudoja elektroninę stabilizavimo programą ESC ir priekinį radarą. Važiuojant nuo 5 iki 65 km/h greičiu, sistema sugeba atpažinti susidūrimo su pėsčiuoju pavojų ir reaguoti pati – iš pradžių įspėja apie pavojų, o vėliau – automatiniu stabdymu. Važiuojant didesniu greičiu, sistema reaguoja į pavojų, skleidžia įspėjamąjį garsą ir prietaisų skydelyje parodo indikatoriaus lemputę.
Nepaisant apsaugos sistemų tobulinimo, niekas negali pakeisti vairuotojų ir pėsčiųjų atsargumo.
– Nuo darželio vaikams reikėtų skiepyti principą: žiūrėk į kairę, žiūrėk į dešinę, vėl žiūrėk į kairę. Jei visa kita nepavyksta, pasirinkite trumpiausią ir ryžtingiausią kelią. Šią taisyklę privalome taikyti, kad ir kur kirstume kelią, net ir sankryžoje su šviesoforu, sako „Skoda Auto Szkoła“ instruktorius.
